Romas Lazutka. Viešojo sektoriaus algų (ne)didinimo strategija

Romas Lazutka. Viešojo sektoriaus algų (ne)didinimo strategija

Praėjusią vasarą priėmus mokesčių reformos, kurią ekspertai netruko pervadinti (ne)reforma, įstatymus, o rudenį – ir valstybės biudžetą, viešojo sektoriaus atstovai sukilo.

Pareikalavo didinti daug kam dešimtmetį šaldytas algas. Vyriausybė vietoj aiškaus įsipareigojimo pasiūlė… Komisiją strategijai parengti. Štai, jau viešai pasirodė ir tos Komisijos Strategijos projektas. Kas jame? Pakankamai daug įdomios medžiagos ir ne įsipareigojimas, o įpareigojimas net ne kitos, o dar kitos kadencijos valdžiai, nes tikslas datuojamas 2025 m. Konkrečiai, Strategijoje rašoma: „didinti gydytojų ir slaugytojų atlyginimus, siekiant, kad 2025 m. … būtų ne mažesni kaip 3 šalies vidutiniai darbo užmokesčiai (VDU)“, slaugytojų – ne mažesni kaip 1,5, mokytojų – 120 proc., kultūros ir meno darbuotojų – 90 proc., socialinių darbuotojų taip pat – 90 proc. šalies VDU. Visa tai 2025 metams. Ačiū, nereikia. Vietoje įsipareigojimo suplanuoti viešojo sektoriaus algų didinimui reikalingas lėšas jau 2020 ir 2021 m. valstybės biudžetuose, kurių projektus sudarinės dar ši valdžia, didžioji Strategijos dalis skirta kaip tik įrodinėjimui, kad vieši darbuotojai didesnių algų neverti.

 

Argumentai seniai girdėti. Pirma, jūsų per daug. Antra, jūsų sektorius neefektyvus. Net jeigu būtų ir taip, tuomet ir kurkite komisijas viešojo sektoriaus mažinimo ar jo efektyvinimo, bet ne DARBO UŽMOKESČIO FINANSAVIMO Strategiją. Įrodinėjimui, kad viešasis sektorius Lietuvoje per didelis, šio sektoriaus darbuotojų skaičius lyginamas su kitomis EBPO šalimis. Lietuvoje jie sudaro beveik 23 proc. visų darbuotojų ir tai – 6 vieta tarp lyginamų šalių. Tačiau viešojo sektoriaus dydį vertinti darbuotojų skaičiumi tolygu darbuotojų skaičiumi matuoti įmonių pelningumą – beveik 20 kartų mažiau darbuotojų turinti „Thermo Fisher Scientific Baltics“ uždirba beveik du kartus didesnį pelną už „Maxima“. Pačioje Strategijoje parodyta, kad Danijoje viešų darbuotojų dalis bendrame jų skaičiuje tris kartus didesnis nei Vokietijoje. Ar tai įrodymas, kad Vokietijos viešasis sektorius tris kartus mažesnis ir efektyvesnis nei Danijos? Tačiau lietuviams tokie pseudo-argumentai laikomi tinkami. Viešojo sektoriaus neefektyvumo vienas įrodymų – įdėtas į vieno iš Strategijos poskyrių pavadinimą „Nepakankama aukštojo mokslo kokybė…“. Tačiau jame nėra nei jokio aiškinimo apie kokybę bendrai, juo labiau faktų apie „nepakankamą“ kokybę. Galbūt kokybė ir nepakankama, tačiau tik kartojama kaip užuomina, kurią galima suprasti kaip mažų atlyginimų pateisinimą. Neverta abejoti, kad tiek viešasis, tiek privatus sektorius Lietuvoje galėtų būti efektyvesni. Tačiau reformas turi inicijuoti valdžios institucijos, o darbuotojai negali kentėti su mažomis algomis, nes ne jie priima reformų sprendimus. Jie dirba užduotus darbus ir už juos turi būti adekvačiai atlyginti. Strategijoje nuogąstaujama, kad „spartus viešojo sektoriaus atlyginimų didėjimas gali paskatinti spartesnį VDU augimą lyginant su darbo našumo augimu, kas ilgalaikėje perspektyvoje gali mažinti Lietuvos konkurencingumą.“ Tai yra absurdiška baimė, nes kaip tik Lietuva išsiskiria mažomis algomis net tarp tų šalių, kurios yra menkesnio ekonominio išsivystymo lygio. Juo labiau, kad pačioje Strategijoje parodyta kaip per 10 metų bendrasis įmonių pelnas padidėjo 63 proc., o visuminės išlaidos darbo užmokesčiui – tik 29 proc. (algos privačiame sektoriuje augo 41 proc., o vidutinės algos – 35 proc.). Tai reiškia, kad pelnai didinami skurdžių viešojo sektorius algų sąskaita. Nenuostabu, kodėl verslininkų organizacijų atstovai buvo vienminčiai su valdžiomis, kurios iki šiol susino viešąjį sektorių. Deja, dabartinė, sprendžiant pagal tos (ne)strategijos tekstą nusiteikusi tokią politiką tęsti. Čia yra esminis visų šalies algų, ir viešojo sektoriaus taip pat, problemos indikatorius. Strategijoje apie viešojo sektoriaus algų indeksavimą rašoma, kad jis turėtų kompensuoti tik infliaciją (visiškai arba iš dalies), gąsdinama, kad didesnis algų didinimas „gali kelti grėsmę vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiam valdžios sektoriaus finansų tvarumui“. Tai tėra Finansų ministerijos savisauga, kurios dvasia ir persmelkta visa Strategija. Tvarumo nėra jei tinkamai nėra renkami mokesčiai, nedidinamos valstybės pajamos reformuojant mokesčių sistemą. O jei viešo sektoriaus algų indeksavimas bus tik iki infliacijos ar net jai lygus, reiškia, kad ekonomikos augimo rezultatų viešojo sektoriaus darbuotojams neteks. Bus toliau programuojamas viešojo sektorius algų atsilikimas, lyginant su privataus sektoriaus pajamomis. Strategija orientuota ne ta kryptimi kuria reikia. Todėl toks tekstas vadintinas ne darbo užmokesčio didinimo, bet jo augimo ribojimo Strategija. Tačiau Strategijoje parodyta ir esminė mažų viešųjų algų priežastis – viso viešojo sektoriaus finansavimas procentine išraiška nuo BVP gerokai (ketvirtadaliu) atsilieka nuo ES vidurkio. Parodyta ir kaip svarbu būtų padidinti mokesčių pajamas – BVP perskirstymą per biudžetą padidinus bent 1 proc. punktu. Tai reikštų apie 440 mln. eurų papildomų lėšų viešojo sektoriaus finansavimui. Kadangi viešojo sektoriaus darbo užmokesčio fondas 2017 m. sudarė 2430 mln. eurų, padidinus mokesčių surinkimą 1% punktu BVP, galima būtų viešojo sektoriaus algas padidinti 18 proc. (440 mln. nuo 2430 mln.), o per likusius pora kadencijos metų – 36 proc., jei po tą procentą biudžeto pajams padidintų kasmet. Tai nėra jokia viešųjų finansų revoliucija, elementarus didžiulio atsilikimo švelninimas. Tai būtina dėti jau į kitų metų biudžeto projektą kartu su mokesčių pakeitimais, be jokių išvedžiojimų apie per didelį darbuotojų skaičių ar neefektyvumą ir nekuriant užduočių būsimoms valdžioms 2025 metams. Efektyvumo klausimai yra savo ruožtu ir tam jiems galima kurti strategijas jomis nedangstant tai, kas turi ir gali būti padaryta su algomis bet kuriuo atveju. Deja, mokesčių (ne)reformos pasekmes badoma pridengti viešojo sektoriaus algų (ne)didinimo strategija.

 
Prof. Romas Lazutka, ekonomistas ir sociologas,
Komentarai išjungti.