Antradienį Seimas įrodė, kad Lietuvoje socialinio dialogo nėra. Beveik dveji metai nuolatinių derybų su darbdavių atstovais ir politikais, įtempti svarstymai Trišalėje taryboje bei diskusijos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete dabar netenka prasmės. Keliasdešimt seimūnų, nė nemėgindami įsiklausyti į darbuotojų atstovų interesus, per vieną dieną (!) priėmė sprendimus dėl visų 260 naujojo Darbo kodekso straipsnių. Beveik dviejų milijonų darbuotojų  teises perspjovė kelių verslininkų godumas.

Deja, tokia parlamentarų sparta, nepaisant prezidentės raginimų neskubėti, kokybės neatnešė. Tarsi tanku pervažiuotos darbuotojų socialinės garantijos gali likti tik profesinių sąjungų, darbdavių ir seimūnų pasirašytuose susitarimuose, bet ne realybėje. Panašu, kad lobistiniai pasiūlymai daugumai parlamentarų yra aukščiau paprastų darbuotojų teisių.

Vien ko verta „geniali“ idėja įvesti nenustatytos apimties („nulines“) darbo sutartis, kai uždarbį darbuotojas gaus tik tada, kai bus iškviestas dirbti, o kada jo paslaugų reiks, lieka neapibrėžta. Apie socialines garantijas tokie darbuotojai Seimo dėka gali nė nesvajoti.

Dar vienas ne mažiau gluminantis sprendimas – darbo tarybų įteisinimas. Jų nereikia nei darbuotojams, nei darbdaviams, nes šią funkciją sėkmingai atlieka profesinės sąjungos. Tačiau seimūnai nusprendė, jog dirbtinai sukurtos darbo tarybos, dubliuosiančios profsąjungų veiklą, yra puiki išeitis.

Žinoma, koks gi būtų Darbo kodekso liberalėjimas, jei nebūtų sutrumpintos darbuotojų atostogos. Vietoje buvusių 28 kalendorinių dienų, metinės atostogos truks 20 darbo dienų. „Ačiū“ seimūnams ir už tai. Kaip ir už sumažintas išeitines išmokas, galimybę atleisti darbuotoją už negražias akis ir t.t.

Apie priimtų pataisų absurdiškumą galima kalbėti valandų valandas – juk įsigilinusius į Darbo kodeksą Seimo narius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Kiti tik klusniai vykdo frakcijų seniūnų nurodymus ir paspaudžia reikiamus mygtukus balsavimų metu.

Kol premjeras, turbūt net pats tuo netikėdamas, pasakoja apie esą „rastą pusiausvyrą“ tarp darbuotojų ir darbdavių teisių, Darbo birža jau ruošiasi naujai būsimų bedarbių bangai. Štai toks socialinis teisingumas pagal A. Butkevičių ir kitus liberalaus Darbo kodekso šalininkus.

Pralaimėtas mūšis, bet ne karas. Profesinės sąjungos tikrai nepasiduos ir toliau skirs visas jėgas apginti darbuotojų socialines garantijas, kurias vis „pamiršta“ nemaža dalis seimūnų. O artėjantys Seimo rinkimai geriausiai atspindės darbuotojų požiūrį į jų teises bandančius sutrypti politikus.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija