Birželio 12 d. Žemės ūkio ministerijos Profesinės sąjungos pirminės grupės nariai dalyvavo Naujosios kairės ir „Demos“ kritinės minties instituto organizuotame sustikime su Klaipėdoje veikiančios alaus daryklos UAB „Švyturys-Utenos alus“ profesinės sąjungos, išsikovojusios palankiausias darbo sąlygas, lyderiu Raimondu Tamašausku. Susitikime taip pat dalyvavo Seimo narys A. Sysas.

Susitikimo metu renginio dalyviams buvo pristatytas pranešimas ir vyko diskusijos tema „Profsąjungos: mitai, prigimtis, realybė“, kurios metu  AB „Švyturys“, o taip pat UAB „Philip Morris Lietuva“ ir Klaipėdos muzikinio teatro profsąjungų lyderis supažindino seminaro dalyvius ne tik su savo organizacijų veikla, bet ir pristatė darbuotojų dalyvavimo kolektyvinėje veikloje svarbą bei pateikė savo viziją profsąjungų apibūdinimo kontekste. 
Pristatydamas profesinių sąjungų svarbą Raimondas Tamašauskas išskirtinai pabrėžė, jog darbdavys pirmiausiai žiūrėdamas iš savų interesų pozicijos, dažnai nepastebi ar neįvertina darbuotojo interesų ir jo darbo sąlygų svarbos. Todėl patys darbuotojai derybų keliu turi pasirūpinti savo gerove.
Lektoriaus nuomone, šiandieną egzistuoja gausybė teisinių priemonių, ginančių samdomojo darbuotojo teises, tačiau tam, kad tinkamai jomis būtų pasinaudojama, būtina organizuota kolektyvinė jėga, galinti atstovauti ir gerinti darbo sąlygas.
Anot pranešėjo, pirmiausiai būtinas esminis suvokimas, kad ne profsąjungoslyderis ar jai priklausantys nariai yra profsąjunga, kaip dažniausiai klaidingai interpretuojama, o visi įmonės darbuotojai. Darbuotojai, reikšdami nepasitenkinimą esamomis problemomis ar išsakydami savo pageidavimus, neturėtų rodyti pirštu į konkrečius atstovus, o turi įsisąmoninti, kad profsąjunga yra jie patys.
R. Tamašauskas paminėjo, kad daugelyje labiau pažengusiųjų vakarų šalių profsąjungos yra normali praktika, ypač stipriai išryškėjusios Skandinavijos šalyse. Pastarosiose šalyse didžioji dauguma samdomų darbuotojų apsijungę į kolektyvines darbuotojų organizacijas, sėkmingai gina savo interesus. Itin Ryškus kolektyvinių darbuotojų sąjungų pavyzdys – Suomija, kur net 75 proc. dirbančiųjų yra profesinių sąjungų nariai. Todėl šios šalys pasižymi išskirtine gerove ir gyventojų laimės rodikliu. Netgi JAV, anot lektoriaus, dalis socialiai atsakingų kompanijų sėkmingai taiko praktiką nepriimdamos į darbą profsąjungai nepriklausančiųjų. Tuo tarpu Lietuvoje į šias darbuotojų organizacijas vis dar žiūrima neigiamai ir labai atsargiai, deja.
Šiandieninę Lietuvos situaciją darbo rinkoje pranešėjas vaizdžiai prilygina gilios baudžiavos sąlygoms. Juk čia prioritetas teikiamas prievaizdų įdarbinimo sistemai, gausiai motyvuojant viduriniosios grandies vadovus ir mokant jiems 3-5 kartus didesnius atlyginimus nei vidurkis.
Psichologija labai aiški – esant labai ribotam tokių darbo vietų skaičiui, šie žmonės,  bet kokia kaina ir visais įmanomais būdais stengiasi išsilaikyti postuose, vykdydami itin žiaurius ir neteisingus pavaldinių atžvilgiu veiksmus.
Todėl per eilę metų žmonėms aktyviai skiepijamas suvokimas apie individualų darbuotojo sėkmės formavimą ir savo interesų gynimą iš esmė tampa klaidingu. Pavieniui savo teises apginti ir pasigerinti sąlygas, tokiomis aplinkybėmis tikrai itin sudėtinga, o iš esmės ir neįmanoma. Praktika rodo, kad su kiekvienu darbuotoju pavieniui labai lengva susidoroti ir juo manipuliuoti. Tuo tarpu susidūrę su kolektyvine organizuota grupe, darbdaviai privalo kalbėtis, eidami į derybas ir ieškodami abipusiai naudingų sprendimo būdų. Kaip pavyzdys paminėtas lektoriaus vadovaujamos Klaipėdos maistininkų profsąjungos iškovota teisė gauti trigubą atlygį už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Atsisakydami dirbti už dvigubą apmokėjimą darbuotojai argumentavo, jog tai neatperka jiems atimtos galimybės švenčių dienomis pabūti su šeima, įvertinat tai, kad pats darbdavys puikiai naudojasi tokia teise.
Tai akcentuodamas pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, jog profsąjunga tampama tik tada, kai pasiryžtama bendram veikimui pvz. streikui ar piketui su plakatais, o ne tada, kai organizacija oficialiai įregistruojama.
Savaime suprantama, kad  dėl tokių veiksmų į profsąjungas iš darbdavių pusės žiūrima ne itin draugiškai ir palankiai, nes tokie keliai priverčia juos išeiti iš savo įprastos komforto zonos ir ieškoti kompromisų. Dėl to viešoje ir oficialioje erdvėse profsąjungų adresu itin aktyviai skleidžiami įvairūs mitai ir stereotipai, pradedant parazitų, tinginių ir siekiančių prisidengti profsąjunga savo nesėkmes epitetais ir baigiant su logika prasilenkiančiu kaltinimu, trukdant darbdaviui kurti naujas darbo vietas, profsąjungoms priešinantis nevaržomam darbuotojų atleidimui. Įdomiausia, kad profsąjungos kaltinamos ir emigracijos skatinimu, neįvertinus to, kad mūsų tautiečių emigracijos traukos centru tapę būtent tos šalys, kuriose vyrauja stiprios profesinės sąjungos ir jų dėka išsikovotos daug geresnės, nei Lietuvoje darbo sąlygos.
Reziumuojant, reikėtų pabrėžti, kad ieškoti kelių iškilusių problemų sprendimui ir darbo sąlygų gerinimui galime tik tapę kolektyvine jėga. Šiuo aspektu vertėtų prisiminti išmintingai pamokančią Prancūzų pasaką apie tėvo sūnums įteiktą šluotą su prašymu ją perlaužti. Taigi,  galbūt verta susimąstyti ir numetus į šoną pasenusius stereotipus bei nepagrįstas baimes, burtis bendram ir vieningam darbui. Nes tik tapę kolektyvine jėga, galime sklandžiai susikalbėti tarpusavyje ir visiems pagerinti darbo sąlygas bei darbo atmosferą.

 
PS. Visą susitikimą galite pamatyti čia:
http://www.lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=4520
 
Virginija Vingrienė
Žemė sūkio ministerijos profesinės sąjungos pirminės grupės narė