Pasiūlymai įstatymo projektui

Pasiūlymai įstatymo projektui

Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo ir susijusių įstatymų projektų, kuriuos parengė Vidaus reikalų ministerija,  svarstymai  jau įvyko papildomuose LR Seimo komitetų posėdžiuose. Nuo kovo 29 d. diskusijos dėl šio pasiūlyto projekto vyksta LR Seimo Valstybės valdymo  ir savivaldybių  komiteto posėdžiuose.

Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga pateikė Lietuvos Respublikos Seimui pasiūlymus Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projektui.

1. Darbo apmokėjimo sistema

Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projektu (Reg. Nr. XIVP-2066(3)) numatoma priimti naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymą (VTĮ). Naujos redakcijos VTĮ projekto (toliau – VTĮ projektas) 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad (nesant kolektyvinės sutarties) įstaigos vadovas nustato įstaigos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kurioje nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai ir kt.

Manome, kad toks reglamentavimas sudarys prielaidas maksimalių tos pačios tarnautojų  pareigybės koeficientų diferenciacijai tarp įstaigų, o tokiu būdu netektų prasmės ir pačių įstaigų skirstymas į grupes. Pavyzdžiui, III įstaigų grupėje esančio tarnautojo maksimalus pareiginės algos koeficientas galės būti didesnis už I įstaigų grupėje esančio tos pačios pareigybės tarnautojo pareiginės algos koeficientą. Be to, pagal  VTĮ projekto 19 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra aišku, ar įstaigos darbo apmokėjimo sistemoje bus galima diferencijuoti tos pačios pareigybės valstybės tarnautojų koeficientų dydžius.  Jeigu taip, tuomet būtų atvertas kelias visiškai subjektyviam tų pačių  pareigybių finansiniam vertinimui skirtinguose vienos įstaigos struktūriniuose padaliniuose.

Pritariame Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaboms, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir aiškūs jo nustatymo kriterijai turi būti įtvirtinti įstatymu.Kartu manome, kad tam tikrose įstatymu nustatytose ribose galima užtikrinti įstaigų savarankiškumą.

Siūlome VTĮ projekto 1 priede valstybės tarnautojų pareigybėms nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalus, o, sudarant sąlygas įstaigoms pačioms nustatyti atlygio politiką, leisti nukrypti nuo minėtų intervalų viršutinės ribos, vadovaujantis nustatytais kriterijais,  ne daugiau kaip 10-20 proc.

2. Priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (tarnybos stažą)

Pagal VTĮ projektą valstybės tarnautojams nebebūtų mokamas priedas už tarnybos stažą, įtvirtintas galiojančiame VTĮ. Manome, kad tarnybos stažo Lietuvos valstybei nuvertinimas karjeros valstybės tarnyboje yra nepagrįstas ir nelogiškas, ypač tuomet, kai VTĮ projekte dar labiau akcentuojamas tarnautojų lojalumo reikalavimas. Valstybės tarnautojas, būdamas lojalus ir dirbdamas tam tikrą laiką valstybės tarnyboje, kaupia darbo patirtį, dalyvauja formuojant institucinę atmintį,  kelia savo (ir kolegų) veiklos kokybę. Todėl stažas tiesiogiai daro įtaką geresniems valstybės tarnautojų veiklos rezultatams, o priedas už stažą turi būti išsaugotas kaip viena iš nedaugelio valstybės tarnybai būdingų motyvacijos priemonių. Negalime sutikti su teiginiais, kad priedas už stažą kliudo teisingai apmokėti tarnautojams pagal jų kompetenciją, kadangi įstaigų vadovai turi (ir pagal VTĮ projektą turės) pakankamai mechanizmų, leidžiančių lanksčiai spręsti tarnautojų darbo apmokėjimo klausimus (vertinimai, priemokos ir kt.). Kita vertus, priedas už stažą veikia kaip tam tikra atsvara įstaigų vadovų subjektyvumui, kuriam pasireikšti pagal VTĮ projektą bus tik daugiau galimybių.

Pastebime, kad tarnybos stažą taip pat siūloma panaikinti Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 pakeitimo įstatymo projektu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymo projektu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 pakeitimo įstatymo projektu. Tačiau asmenims, kurių darbo apmokėjimas reglamentuojamas šiais įstatymais, kartu numatoma drastiškai, tai yra 90 proc. ar daugiau padidinti darbo užmokestį.

Taigi, karjeros valstybės tarnautojai, kuriems numatoma naikinti priedą už tarnybos stažą, lemiantį nedidelį automatinį darbo užmokesčio didėjimą, ir nenumatoma kitais būdais ženkliau didinti darbo užmokesčio, atsidurtų išskirtinai nepalankioje padėtyje.

Siūlome VTĮ projekto 19 straipsnio 1 dalį papildyti 4 punktu: 

4) priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas).

Siūlome papildyti VTĮ projekto 21 straipsnio pavadinimą ir papildyti 21 straipsnį 3 dalimi išdėstant taip:

21 straipsnis. Priemokos ir priedas už tarnybos stažą

            3. Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro vienas procentas pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.

Jeigu  tarnybos stažas vis dėlto būtų naikinamas, turi būti numatytas ženklus valstybės tarnautojų darbo užmokesčio didinimas, kaip numatoma kitų valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų, netenkančių priedo už tarnybos stažą, atveju.

3. Atostogos

Šiuo metu galiojančiame VTĮ nustatytas specialus valstybės tarnautojų atostogų reglamentavimas, garantuojantis, inter alia, kiek ilgesnės trukmės atostogas nei numatyta Darbo kodekse (DK). VTĮ projekto 30 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojams suteikiamos Darbo kodekse numatytos atostogos.

Galiojančio atostogų reglamentavimo panaikinimas būtų ženklus valstybės tarnybos sąlygų pabloginimas. Pažymėtina, kad jis (kaip ir kitos svarbios VTĮ projekto nuostatos) nėra pagrįstas išsamiu siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimu. 

Lietuvos Respublikos teisės aktai valstybės tarnautojams kelia specialius reikalavimus bei taiko įpareigojimus, netaikomus ar tik iš dalies taikomus kito statuso darbuotojams. Šie reikalavimai ir įpareigojimai yra susiję su lojalumu valstybei, nepriekaištingos reputacijos turėjimu ir saugojimu, interesų konflikto vengimu, turto bei pajamų deklaravimu ir kt. Specialių reikalavimų taikymas, mūsų nuomone, aiškiai pagrindžia ir tam tikrų specialių garantijų taikymą valstybės tarnautojams. Teisinio reguliavimo keitimas, nustatant reikšmingai trumpesnės trukmės valstybės tarnautojų kasmetines atostogas, pažeistų ir teisėtų lūkesčių principą.

Pažymėtina, kad valstybės tarnybos statuso specifiškumo klausimu ne kartą savo doktrinojeyra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT). Pavyzdžiui,  2007 m. kovo 20 d. nutarime KT, be kita ko, pažymėjo, kad valstybės tarnautojai – ypatinga

socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis

reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų. Pasak KT, valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose).

Šiame kontekste manome, kad valstybės tarnautojų atostogų reglamentavimas pagal DK, valstybės tarnautojams toliau taikant specialius reikalavimus, kurių neturi laikytis kiti darbuotojai, būtų nepagrįsto valstybės tarnybos specifikos neigimo apraiška, galimai prieštaraujanti Konstitucinio Teismo suformuluotai doktrinai.

Šiuo metu nustatytų valstybės tarnautojų atostogų trumpinimas neigiamai atsilieptų valstybės tarnybos, kaip profesinio pasirinkimo, patrauklumui. Šiuo požiūriu menkai padėtų VTĮ projekto rengėjų siūlymas dėl ilgesnių atostogų ir kitų papildomų socialinių garantijų susitarti kolektyvinėse sutartyse. Daugelyje įstaigų tokių sutarčių pasirašymas yra itin komplikuotas dėl vadovų nusistatymo, jos gali būti taikomos ne visiems tarnautojams, o tik profesinių sąjungų nariams, be to, tokių sutarčių galiojimas yra terminuotas, kas sąlygoja jose numatytų garantijų nestabilumą. 

Pažymėtina, kad siūlant DK kodekse numatytas atostogas įtvirtinti naujos redakcijos VTĮ, susijusių įstatymų projektuose nesiūloma atsisakyti specialaus atostogų reglamentavimo kitoms valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijoms (pvz., teisėjams, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, STT pareigūnams). Taigi, šiuo požiūriu turime konstatuoti tam tikrą valstybės tarnautojų, kurių statusas apibrėžiamas VTĮ, diskriminavimą. Kartu tai – nesistemiškas reguliavimas. Manome, kad garantijos valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims turėtų būti nustatomos remiantis analogiškais ar bent jau panašiais principais.

Atsižvelgiant į valstybės tarnautojui keliamus specialius reikalavimus bei jo teisinio statuso specifiškumą, pripažįstamą konstitucinėje jurisprudencijoje, siekiant sistemingo valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų garantijų reglamentavimo ir prielaidų valstybės tarnybos patrauklumui išsaugojimo, siūlome pakeisti VTĮ projekto 30 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti ją taip:

1. Valstybės tarnautojams suteikiamos Darbo kodekse numatytos atostogos. 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojams, vieniems auginantiems vaiką (įvaikį) iki 14 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat valstybės tarnautojams, kurie yra pripažinti neįgaliaisiais, suteikiamos 27 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojams už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą suteikiamos 3 darbo dienos kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos.

VTĮ projekto 30 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą siūlome pakeisti taip:

2. Be Darbo kodekse šio straipsnio 1 dalyje numatytų atostogų, valstybės tarnautojams suteikiamos šios atostogos:

VTĮ projekto 30 straipsnio 2 dalį siūlome papildyti 4 punktu:

4) Nemokamos atostogos iki 3 mėnesių per vienus darbo metus dėl šeiminių ar kitų aplinkybių gali būti suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu.

4. Galiojančio VTĮ 49 straipsnyje numatytos garantijos

Galiojančio VTĮ 49 straipsnyje įtvirtintos įvairios garantijos, taikomos valstybės tarnautojams: teisė būti paskirtam į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas,  kai

naikinama tarnautojo pareigybė,  einamų pareigų ir nustatyto darbo užmokesčio garantija artimųjų giminaičių laidojimo atveju (iki 3 darbo dienų), išvykus į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, gavus tiesioginio vadovo rašytinį sutikimą (iki 2 darbo dienų per mėnesį) ir kt. Dauguma VTĮ 49 straipsnyje įtvirtintų garantijų VTĮ projekte nebenumatomos (34 straipsnis). Taigi, valstybės tarnautojas artimųjų mirties atveju pagal DK privalės prašyti nemokamų atostogų; išvykimui į sveikatos priežiūros įstaigą galės būti suteiktas nebent nemokamas laikas.

Dėl nurodytų garantijų panaikinimo toliau mažės darbo valstybės tarnyboje patrauklumas.

Taip pat manome, kad šios garantijos, besiskiriančios nuo DK įtvirtintų garantijų, yra pagrįstos (kaip ir specialaus atostogų reglamentavimo atveju) dėl valstybės tarnautojų statuso ypatybių, susijusių su jiems taikomais specialiais reikalavimais. Minėtų garantijų panaikinimas būtų diskriminacinis, kadangi statutiniams valstybės tarnautojams panašios garantijos ir toliau būtų taikomos.

Atsižvelgiant į nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, siūlome į VTĮ projektą įtraukti galiojančio VTĮ 49 straipsnyje įtvirtintas garantijas.

5. Tarnybinės veiklos vertinimas

VTĮ projekte nenumatytos pareiginės algos didinimo, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama kaip viršijanti lūkesčius, ribos. Žemutinės tokio didinimo ribos nenustatymas įstatymu kai kuriais atvejais gali atvesti iki beveik nulinio pareiginės algos padidėjimo, kas faktiškai  paneigtų pačią tarnybinės veiklos aukščiausio įvertinimo prasmę. Pareiginės algos didinimo  „grindys“ taikomos pagal šiuo metu galiojantį VTĮ (27 str. 8 d.), o pats principas taikomas tiek Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatyme, tiek įvairių valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Siūlome suformuluoti  VTĮ projekto 18 straipsnio 8 dalies 1 punktą taip:

1) valstybės tarnautojui gali būti nustatoma didesnė pareiginė alga atsižvelgiant į įstaigos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos (toliau – Darbo apmokėjimo sistema) nuostatas, taikant ne mažiau kaip 0,06 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki tarnybinės veiklos vertinimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas.

6. Pretendentų rezervas

VTĮ projekto 13 straipsnyje numatyta sukurti pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą, tačiau projekte nelieka galiojančiame VTĮ (17 str. 7 d.) įtvirtinto pretendentų (į valstybės tarnautojų pareigas) rezervo. Manome, kad tikslinga tausoti ne tik vadovų, bet ir visų tarnautojų sukauptą patirtį bei dirbant valstybės tarnyboje įgytas kompetencijas, kurių ugdymui, be kita ko, buvo naudojamos valstybės lėšos.

Siūlome VTĮ projekte šalia pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervo numatyti ir pretendentų į kitas valstybės tarnautojų pareigas rezervą, į kurį įtraukti buvę tarnautojai galėtų grįžti į valstybės tarnybą supaprastinta tvarka.

7. Kolektyvinės sutartys ir profesinių sąjungų veikla

VTĮ projekte skiriama nedaug dėmesio tarnautojų atstovavimo, kolektyvinių sutarčių sudarymo, profesinių sąjungų veiklos klausimams. Galbūt manoma, kad tam pakanka kituose įstatymuose įtvirtinto reglamentavimo, tačiau konkrečių nuostatų stoka VTĮ gali

paskatinti bent kai kurių įstaigų administracijas bendradarbiavimo su profesinėmis sąjungomis vengimui.

Siūlome papildyti VTĮ projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: 

2. Tiek, kiek nereglamentuoja šis įstatymas, valstybės tarnautojų darbo santykius, socialines ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys teisės aktai. Kolektyvinėse sutartyse galima susitarti dėl geresnių darbo užmokesčio, skatinimo sąlygų, atostogų, socialinių ar kitų garantijų, negu nustatyta šiame įstatyme ar kitose darbo teisės normose, ilgesnės nei įstatymų nustatyta mokamo tarnybos laiko, kurį valstybės tarnautojai-profesinių sąjungų atstovai gali skirti su atstovavimu susijusių pareigų vykdymui, trukmės.

Pirmininkė                                                                    Irena Petraitienė

Komentarai išjungti.