Artimųjų ašaros, paliktų vaikų skausmas, politikų apgailestavimai dėl protų nutekėjimo Lietuvos universitetų absolventams dirbant Anglijos braškių plantacijose, ar viešbučių tvarkymo sektoriuje – tik aisbergo viršūnė. Laimės ieškotojai svečioje šalyje susiduria dar ir su išnaudojimu, socialine nelygybe ir diskriminacija. Dirbant be sutarčių, dempinguojami atlyginimai, iškraipomos darbo rinkos sąlygos, todėl iššaukiama vietinių gyventojų neapykanta, ksenofobijos, nacionalizmo apraiškos. Žibalo į ugnį pilsto ir vietinė spauda, ryškiai nušvietusi imigrantų nusikaltimus ar naudojimosi nepelnytomis pašalpomis atvejus.

Plačiai atsivėrus laisvo darbo judėjimo ES durims, plūstelėjusi migracijos banga, skaudžiai smogė ne tik neturtingiausioms, bet ir turtingiausioms Bendrijos šalims. Į Sąjungą įsiliejus eilei rytų Europos šalių, ypač Rumunijai ir Bulgarijai, atviromis sienomis pasinaudojusiųjų srautas įnešė į turtingesnių šalių rinką ir netikėtų iššūkių, užklupusių vietos gyventojus ir darbuotojų profsąjungas tam nepasiruošusius. Todėl ir vienos iš kertinių ES vertybių viltys draugiškai keistis reikiamo pobūdžio kvalifikuotais darbuotojais ar atverti galimybes investicijoms priblėso, migracijai pakrypus uždarbiavimo pigios darbo jėgos nekvalifikuoto darbo rinkoje link. Pasitaiko tokių negražių dalykų, kai nepelnytai naudojamasi ir dosniomis socialinėmis garantijomis, ko vietinės institucijos bei gyventojai net negalėjo įsivaizduoti.
 
Sunkios ekonominės padėties prislėgtų imigrantų lūkesčiais naudojasi pigios darbo jėgos ištroškę darbdaviai, dažnai juos negailestingai išnaudodami. Su atvykėliais nepasirašomos darbo sutartys darbdaviui atriša rankas piktnaudžiauti jų teisėmis, nesumokant atlyginimų ar atleidžiant iš darbo be išankstinių įspėjimų ir taip paliekant svečioje šalyje atsidūrusį, dažnai kalbos nemokantį žmogų be socialinių garantijų, pragyvenimo šaltinio ir galimybės greitai susirasti kitą.
 
Apie tamsiąją imigracijos pusę atvykėliai kalbėti vengia, o nusprendę prabilti, vietoje kvalifikuotos pagalbos paieškų jiems pasirengusių padėti profsąjungų tarpe, kreipiasi į jų įvaizdį menkinančią žiniasklaidą. Tokiu būdu jų problemos tik gilėja, formuodamos dar ir didėjantį vietinių gyventojų priešiškumą. Gilėjanti socialinė atskirtis, ksenofobijos ir nacionalizmo apraiškos, jau tampa tolerantiškomis laikytų Vakarų Europos šalių kasdienybe. O imigrantų korta tampa politikų retorikos dalimi, kaip pagrindinės ekonominių, socialinių problemų priežasties argumentas, taip įpučiant deguonies ir į vis ryškiau rusenančią euroskepticizmo ugnį,  klibinančią ir pačios Bendrijos pamatus.    
 
Tiek vietinių, tiek atvykusiųjų darbuotojų gerove besirūpinančios profsąjungos imasi iniciatyvos švelninti įtampą, skubėdamos aktyviai dirbti su migrantais. Atvykėliai šviečiami darbo teisės klausimu, narystės profsąjungose privalumais, raginant juos prisijungti ir kolektyviai ginti savo teises. Išleisti emigranto pasai, nušviečiantys migrantams svečioje šalyje kylančias grėsmes, problemų sprendimo kelius, mokesčių grįžtamąjį ryšį, darbo teisės principus ir siūlantys kvalifikuotos pagalbos galimybes.
 
Tačiau prisibelsti į atvykėlių širdis ne taip jau paprasta daliai jų atvažiavus tik sezoniniams darbams ar atsisakant bendradarbiauti iš baimės nepatikti darbdaviui. Kliūtis sudaro ir kilmės šalyse susiformavusi neigiama individualumo praktika, siekis įgyti konkurencinį pranašumą darbo rinkoje, daugiau uždirbti ar tiesiog nenoras mokėti nario mokesčius. Todėl profsąjungoms belieka ieškoti tarptautinio bendradarbiavimo kelių, pasitelkus į pagalbą kolegas iš emigrantų tėvynės.
 
Tarptautinės viešojo sektoriaus profsąjungų federacijos iniciatyva kovo 5-6 dienomis Stokholme surengtas seminaras sukvietė debatams darbuotojų organizacijų atstovus iš trijų imigracijai imliausių šalių ir trijų šalių, kurias laimės ieškotojai dažniausiai palieka. Diskusijoje dalyvavo Didžiosios Britanijos, Airijos ir Švedijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos profesinių sąjungų delegatai. Lietuvą atstovavo Tomas Pakalnis iš Lietuvos visuomeninių paslaugų profsąjungų federacijos, Artūras Šalaševičius – Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atstovas ir Virginija Vingrienė – Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos atstovė.   

Seminaro metu aptarti ne tik kooperavimosi padedant į bėdą patekusiems į svečią šalį atvykusiems klausimai, bet ir galimybė bendradarbiauti ES migracijos politikos formavimo srityje. Juk pagrindine masinės migracijos priežastimi įvardyti dideli socialiniai atotrūkiai tarp valstybių narių, socialinė atskirtis, požiūris į darbuotoją, pagarbos jam ir motyvavimo stoka neturtingose šalyse, pripažinti problemomis, reikalaujančiomis neatidėliotinų sprendimų aukščiausiu Sąjungos lygmeniu. Akivaizdu, kad plačiai atverti vartai laisvam darbo judėjimui, nenumačius būtinų saugiklių, tik masins geresnio gyvenimo paieškas, įtakojančias su tuo susijusias ekonomines, politines ir socialines problemas.  
 
Statistiniai duomenys negailestingai atskleidžia dar ir skaudų protų praradimo reiškinį, emigracijos tendencijoms krypstant uždarbiavimo nekvalifikuoto ar mažiau kvalifikuoto darbo rinkose link. Juk 19 proc. visų ES migrantų atvykę į kitas šalis dirba statybose, 11 proc. – viešbučių tvarkymo sektoriuje, po 6 proc. žemės ūkyje ir sveikatos priežiūros srityse. Čia save realizuoja ir aukštos kvalifikacijos specialistai ar aukštojo mokslo absolventai, deja.  Vietoje to, kad išnaudotų savo potencialą kūrybinėje sferoje, jie konkuruoja pigios darbo jėgos rinkoje su mažesnės kvalifikacijos ir išsilavinimo žmonėmis. O tai jau ne vien asmeninių neišnaudotų galimybių problema, bet ir dideli praradimai atskirų šalių ir visos sąjungos ekonominio, socialinio, mokslinio potencialo augimo sferose.

Tai, kad net 53 proc. visų migruojančiųjų yra jauni  – 20-40 – metų amžiaus žmonės (migruojančiųjų vyresniame, nei 65 metų amžiuje tėra vos 1 proc., o vaikų iki 6 metų 16 proc.), verta rimto susimąstymo ir šaukte šaukiasi neatidėliotinų politinių sprendimų.

Tuo tarpu Švedijoje, kur aktyvesnė profsąjungų veikla ir sudaryti rimtesni saugikliai darbuotojų teisėms ginti, nelegaliam darbui ir išnaudojimui pažaboti, migrantų įsidarbinimo situacija kvalifikuoto darbo srityje geresnė. Čia 15 proc. atvykusiųjų dirba gydymo įstaigose, 9 proc. švietimo srityje, 6 proc. statybose ir vos 1 proc. žemės ūkyje. Imigrantai tolygiau pasiskirsto ir pagal minėtas amžiaus grupes – 28 proc. jaunimo ir 19 proc. senjorų. O tai ne vien brangesnio pragyvenimo ir didelių progresinių mokesčių, bet ir griežtesnių darbo rinkos organizavimo sąlygų pasekmė, ko būtina pasimokyti ir kitoms šalims.

Profsąjungos įsitikinusios neišvengiama saugiklių laisvam darbo judėjimui būtinybe, prioritetu laikant keitimąsi investicijomis ir aukštos kvalifikacijos darbuotojais, reikiamos kvalifikacijos perteklių kreipiant jos trūkstamoms spragoms užpildyti. Tuo tarpu keliai pigios darbo jėgos antplūdžiui, lydimam nelegalaus darbo, išnaudojimo ir net prekybos žmonėmis pasekmių, turi būti užkirsti ir profsąjungų bendradarbiavimo pagalba. Jos turi, vykdyti šviečiamąją veiklą migrantams ir skatinti juos jungtis į savo gretas. Juo labiau, kad Europos Sąjungos institucijos pokyčių imigracijos politikoje kol kas nelinkusios daryti.
 
Profesinių sąjungų užduotimi turi būti ir keitimasis informacija įspėjant bei perspėjant besirengiančius emigruoti ne tik apie laukiamas nelegalaus darbo pinkles ir galimybę jose atsidūrusiems gauti kvalifikuotą pagalbą, bet ir apie tarptautinių įdarbinimo agentūrų ydingą praktiką. Štai pavyzdžiui Norvegų kompanija „Orange“, teikianti paslaugas gydymo įstaigoms ir globos namas jau atsidūrė Švedijos profesinių sąjungų akiratyje. Masiškai viliodama Lietuvos ir Rumunijos medicinos seseris, kompanija suteikia net nemokamus kalbos ar reikiamos kvalifikacijos kursus. Tačiau nepasirašydama su darbuotojais kolektyvinių sutarčių ir neprisileisdama profsąjungų, įmonė paspendžia spąstus geresnio gyvenimo ir savęs realizavimo galimybių ieškantiems. Teikdama jų paslaugas pigiau, nei vietinių darbuotojų atlyginimai, agentūra aiškiai pelnosi išnaudojamo darbo, mažų atlyginimų, didelių krūvių sąskaita. Todėl Švedijos slaugytojų profsąjungos ieško kontakto su giminingomis organizacijomis Lietuvoje, pasiruošusios ir čia kvalifikuotai pagelbėti.
 
Mąstyti turi ir kiekvienas išvykstantis, suvokdamas, kad aukso kalnais ir pieno upėmis grįsti lūkesčiai už jūrų-marių, sustiprinti klaidinančiomis jau išvykusiųjų tautiečių pagražintos sėkmės istorijomis, realybėje tokiu spalvotu sapnu nepasirodo. Laimi ir darbdavio pagarbą pelnosi tik pasirūpinę savo teisėmis, o ne aklai parsidavę pigios darbo jėgos vergiškomis sąlygomis pavidalu. Atvykus naudotis vietos gyventojų per eilę metų susikurta gerove ir iškovotomis teisėmis, patiems neįnešant savo dalies į bendrą katilą, jų pagarbos tikėtis taip pat beviltiška. O pasirūpinus savo gerove gimtosios šalies viduje, mokantis, tobulėjant, dirbant, sąžiningai mokant mokesčius ir kolektyviai ginant savo teises, aktyviai susibūrus į profesines sąjungas, laimės svetur ieškoti neprireiktų. Juo labiau, kad išvykus gyvenama ir dirbama tokiomis sąlygomis, kurių savo šalyje dažnas emigrantas iš tolo vengia.

 

Virginija Vingrienė, Žemės ūkio ministerijos profesinės sąjungos pirminės grupės narė