Socialiniams darbuotojams pinigų neliko
Dėl šalyje paskelbto karantino, dabartinė valdžia pažėrė pinigų įvairioms grupėms. Esą, patirtiems nuostoliams ar pasikeitusioms darbo sąlygoms kompensuoti. Gavo ūkininkai, medikai, pedagogai, bedarbiai, dirbantys savarankiškai, verslininkai ir kiti. Kasdien su žmonėmis dirbantys socialiniai darbuotojai, sako jaučiasi įskaudinti, kad jiems pinigų neliko.
– Ar matydami, kaip skirtingoms visuomenės grupėms valdžia randa pinigų papildomoms išmokoms, socialiniai darbuotojai nesijaučia nuskriausti? – „Vakaro žinios” paklausė Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos vadovės Jūratės TAMAŠAUSKIENĖS.
– Jaučiamės labai nuskriausti. Labai nenorime priešintis su kitomis profesinėmis grupėmis, nes gerbiame visų darbą ir visi kartu kovojame už viešojo sektoriaus gerovę. Bet matome, kad socialiniai darbuotojai buvo pamiršti. Nors jie lygiai taip pat kaip kiti specialistai ėjo ir dirbo tiesiogiai teikdami paslaugas. Jaučiamės nusivylę. Manome, kad Socialinės apaugos ir darbo ministerija, kuriai kaip tik vadovauja socialinis darbuotojas, skiria nepakankamai dėmesio mūsų profesinei gerovei ir deramai neatstovauja mūsų interesams.
– Patys turėjote išsireikalauti priedus prie algų?
– Mes kreipėmės į Seimą ir dėl to Vyriausybė buvo skyrusi vienkartinius priedus socialiniams darbuotojams, kurie karantino metu teikė tiesiogines paslaugas. Tai buvo apie 150 eurų. Tačiau yra daug socialinių paslaugų įstaigų, kurios įsteigtos savivaldybių, bet turi viešosios įstaigos statusą. Pagal teisės aktus šių įstaigų darbuotojai premijų gauti negalėjo.
Iš mūsų atliktos apklausos, kurioje dalyvavo per 700 respondentų, matyti, kad eilinį kartą paskatinimai buvo išdalyti nesąžiningai. Iš užpildžiusiųjų anketą, premijas gavo tik apie 30 proc. Tai sukėlė nepasitenkinimą socialinių darbuotojų bendruomenėje.
– Gal socialinių darbuotojų darbas nepasikeitė dėl pandemijos, todėl ir papildomas paskatinimas toks mažas?
– Buvo daug iššūkių dėl papildomų apsaugos priemonių naudojimo, saugojimosi nuo užsikrėtimo, paslaugų prieinamumo. Turime būti ypač atsargūs, teikdami paslaugas senyvo amžiaus žmonėms, slaugos įstaigose esantiems žmonėms. Regis, pirmoji pamoka išmokta. Dabar sudėtingiausia organizuoti darbą taip, kad būtų kuo mažesnė rizika. Pavyzdžiui, ilgalaikės socialinės globos įstaigose turime nuolat rūpintis srautų valdymu. Ten gyvena daug senyvo amžiaus žmonių, todėl jų šeimos narių apsilankymui skiriama tik 15 minučių. Tiek gyventojai, tiek jų artimieji nepatenkinti tokiomis sąlygomis, pyksta, reikalavimų nesilaiko. Tuomet tenka prašyti, kad žmonės išeitų, kad nurimtų ir būtų supratingi.
Taip pat sudėtinga situacija teikiant paslaugas dienos centruose. Čia žmonės atvyksta gauti paslaugų, bet paskui grįžta namo. Mes nežinome, su kuo jie grįžę bendrauja ir kokių saugos priemonių laikosi.
– Prieš metus prie Vyriausybės mitingavote, prašydami saugių darbo sąlygų. Ar kas nors pasikeitė?
– Ne, niekas nepasikeitė. Nusiskundimų dirbant COVID-19 plitimo kontekste negirdėjome, bet likęs socialinio darbo laukas liko toks pat.
Vienintelė naujovė – atsirado papildomas įrankis, kuris padeda įvertinti darbo riziką. Jis skirtas darbdaviui. Bet pagalbos, kaip socialines rizikas išgyvendinti iš darbo sferos ir kaip užtikrinti darbo saugumą, sprendimų kol kas nėra. Nėra nei teisės aktų, kurie užtikrintų darbuotojų saugumą.
Socialinio darbo lauke, skirtingai nei kitose profesijose, rizikos yra daugiau. Ypač, kai socialinis darbuotojas eina pas gyventojus į namus. Trūksta politinės valios ir bendradarbiavimo su socialinių darbuotojų bendruomene.
Pirmiausia, turime įsivardinti, kodėl vis dar dirbame nesaugiomis darbo sąlygomis? Kodėl 30 metų gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje, socialinėse įstaigose vis dar randame grotas?
– Turite omenyje neseniai Lietuvoje nuskambėjusį įvykį, kai socialinės globos įstaigos gyventojas personalo buvo įkalintas už grotų? Iš karto pasmerkti darbuotojai ir įstaigos vadovybė. Ar tikrai tokiose įstaigose dirba antžmogiai, ar darbuotojai tiesiog tampa situacijos įkaitais?
– Žinoma, tai yra žmogaus teisių pažeidimas, bet kodėl buvo imtasi tokios priemonės? Tos grotos atsirado todėl, kad žmonės jaučiasi nesaugūs. Ne tik darbuotojai, bet ir ten esantys gyventojai. Tai rodo, kad darbuotojai neturi kitų reikalingų priemonių, kuriomis galėtų užtikrinti agresyvaus žmogaus orų buvimą įstaigoje ir kartu kitų aplinkinių saugumą. Taip gimsta tokios drastiškos situacijos.
O kaltų radimas problemos neišspręs. Trūksta darbo priemonių, žmogiškųjų išteklių, kompetencijos. Bet apie tai nediskutuojama.
– Kiekvienais metais į socialinio darbo studijas įstoja vis mažiau studentų. Kokios perspektyvos socialinio darbo sferoje ir kas laukia žmonių, kuriems reikia pagalbos?
– Perspektyva – žemesnės kokybės socialinės paslaugos, nes srities profesionalams ši specialybė neatrodo patraukli. Žmonės, turintys profesiją, neina dirbti darbo, o jauni žmonės nebestoja į studijas. Be to, neateina studentai, turintys tikrąjį pašaukimą šiam darbui.
Matome tendenciją, jog net ir šiek tiek kilstelėjus socialinių darbuotojų atlyginimus, jauni žmonės neina dirbti šio darbo. Nuolat matome skelbimus, kuriuose ieškomi socialiniai darbuotojai ar jų padėjėjai. Net kai siūlomas aukštas atlyginimas, neatsiranda norinčių dirbti. Pavyzdžiui, kai siūlomas arti 1000 eurų atlyginimas į rankas, vis tiek nepavyksta surasti norinčio dirbti specialisto.
Esame nusivylę dėl visuomenės ir valdžios požiūrio į mūsų profesinę grupę. Žinoma, mūsų nėra labai daug, gal mes nesame pakankamai vieningi. Bet nuo mūsų profesinės gerovės priklauso ir mūsų paslaugų gavėjų gyvenimo gerovė. Jeigu politikos formuotojai nesusirūpins šia žmonių grupe, laukia nemalonios perspektyvos. Ateityje matysime didėjantį rizikos šeimų skaičių ir nereikėtų stebėtis, jeigu padaugės rezonansinių įvykių.