Pastaruoju metu neretai pasigirsta nuomonių, kad valstybės tarnautojų Lietuvoje per daug, kad jie nesprendžia šalies gyventojų problemų, uždirba daugiausiai, o juos išlaikyti skiriama didžiausia Lietuvos biudžeto dalis, kad atlyginimas mokamas tik už tai, jog laiku ateina į darbą ir laiku iš jo išeina. Susidaro vaizdas, kad valstybės tarnautojų kaip ir Seimo narių bei jų patarėjų Lietuvoje per daug.

Jei Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, gyventojų skaičius 2001 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, nuo 3 mln. 484 tūkst., lyginant su šiais metais, Lietuvoje sumažėjo iki  3 mln.  8,8 tūkst. žmonių, tai tuomet reiktų mažinti valstybės tarnautojų ir seimūnų skaičių.  Tačiau nei viena valdžioje esanti partija ar Vyriausybė nesuko sau dėl to galvos. Dabartinė Vyriausybė Entuziastingai sukūrė Saulėlydžio komisiją, kuri turėjo praretinti valstybės tarnautojų gretas. Paklausite: ir ką gi? Praretino? Sumažino? Panaikinta net dešimt  apskričių  administracijų,  Kvalifikacijų tarnyba, bet karjeros valstybės tarnautojų nuo 2008 metų pabaigos iki šiol sumažėjo tik  2200, o politinio pasitikėjimo tarnautojų net daugiau – 109. Šiuo metu Lietuvoje dirba 27181 karjeros valstybės tarnautojas.
Valstybės tarnautojai skundžiasi, kad krūviai labai dideli, jie ypač padidėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kad seniau dirbantiems, reikia dirbti ir už naujokus. Reikėtų įvertinti faktą, jog priimami net ne specialistai, o neretai, šiuo metu valdančios daugumos partijos nariai ar šių narių giminaičiai. Todėl jau seniai dirbančių Europos institucijose lietuvių nuomone, daugelis šių  valstybės tarnautojų , kaip naujai iškepti paukšteliai, atstovaudami Lietuvai nuolat tyli, nes kompetencijos trūksta.
Lietuvos gyventojai nuolat piktinasi, kad didžiausia Lietuvos biudžeto dalis skiriama viešajam sektoriui, o Finansų ministerijos duomenimis situacija visai kita, nes 2010 metais tik 3,5 proc. skirta valstybės tarnautojams centrinėje valdžioje bei savivaldybėse, o 2012 metams patvirtintame biudžete šios išlaidos siekia 3,0 procentus. Jei paanalizuotume valstybės tarnautojo  vidutinį bruto darbo užmokestį ir vidutinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, pamatytume, kad skirtumai ne tokie dideli, jie skiriasi tik 128Lt (2011 m. III ketv. valstybės tarnautojo  vidutinis bruto darbo užmokestis   siekė 2244,8Lt, o vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje  siekė 2116Lt). Iki krizės šių atlyginimų skirtumai buvo ženkliai didesni ir siekė: 2007 m. valstybės tarnautojo vidutinis bruto darbo užmokestis buvo 2906Lt, o vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje siekė 1826Lt. Krizė savaip pakoregavo atlyginimus  ne tik privačiame, bet ir valstybės sektoriuose, nes pareiginės algos bazinis dydis valstybės tarnautojams 2008 m. pabaigoje sumažintas nuo 490Lt iki 475Lt, o  nuo 2009 m. rugsėjo 1 d.  mažėjo iki 450Lt. Sumažinti priedai už kvalifikacijos klasę. Darbo užmokesčio mažėjimas sudarė nuo 36 iki 8 procentų. Be to, beveik visų savivaldybių bei valstybinių institucijų, išskyrus gal ministerijų darbuotojus, žmonės „ėjo“ nemokamų „solidarumo“ atostogų, kurių suteikimo tvarka nereglamentuota jokiais Lietuvoje veikiančiais įstatymais. Tik įstaigose, kur veikia profesinės sąjungos, nemokamų atostogų suteikimo tvarka ir trukmė derinta su darbuotojų atstovais. Ten kur jų nėra, valstybės tarnautojai, bijodami užsitraukti darbdavio rūstybę ar ir netekti darbo, masiškai ėmė nemokamas atostogas, nors jų metu ne tik negaudavo lėšų pragyvenimui, bet ir susirgus nebuvo draudžiami socialiniu draudimu.
Bet mūsų žmonės kantrūs, nuolankūs, nesistengia apsiginti, nesistengia net darbo užmokesčio išsireikalauti tokio, koks priklausytų už atsakingą, sudėtingą darbą.
Na, gal ne visi valstybės tarnautojai geručiai, tiesiog nekalti avinėliai, nes ministrų, ministerijų darbuotojų atlyginimai ir kitų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skiriasi 10 ar net 20 kartų. Pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministrės atlyginimas siekia 10.083Lt, Finansų, Susisiekimo ministrų – 9.503 litų ir t.t. Nors kitose šalyse, kur pragyvenimo lygis – aukštesnis, ir darbdavio požiūris į darbuotoją bei jo darbą – geranoriškas, vadovų ir darbuotojų darbo užmokesčio skirtumas – ne didesnis nei 3–4 kartai. Darbuotojų ir vadovų darbo užmokesčio skirtumas Lietuvoje – vienas didžiausių Europos Sąjungoje, toli lenkia net Baltijos šalių–sesių darbo užmokesčio skirtumus.  Štai kur didžiausia Lietuvos problema, kad valstybinio bei privataus sektorių vadovų ir darbuotojų atlyginimai ženkliai skiriasi. Sakysite, visus atlyginimus valstybiniame sektoriuje reglamentuoja įstatymai.
Leiskit paklausti, kas tuos įstatymus rengia ir priima, ar ne tie, kurie uždirbtais darbo vaisiais dalintis nenori, o ir aritmetinį dalybos veiksmą geriausiai įvaldę, tai – dalyba iš vieneto.

Irena Petraitienė
Lietuvos valstybės tarnautojų,
biudžetinių ir viešųjų įstaigų
darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė