Apie psichologinį smurtą darbe, vadinamą mobingu, kalbama retai. Jo pavadinimas priverčia laužyti galvas ir atsiversti google paieškos sistemą net aukštąjį išsilavinimą turinčius valstybės tarnautojus. Tačiau tai nereiškia, kad šis psichologiniu kanibalizmu vadinamas reiškinys neegzistuoja.

Tyrimai rodo, kad net 69 proc. Lietuvos dirbančiųjų tampa šio subtilaus susidorojimo aukomis, net 48,4 proc. – turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą. Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos organizuoto šviečiamojo seminaro „Mobingas darbo vietoje“ metu, žemės ūkio ministerijos darbuotojams pranešimą skaičiusios žinomos darbo santykių ekspertės doc. dr. Jolitos Veinhardt teigimu, mobingas – tai rafinuotas išsilavinusių žmonių susidorojimas su galimais konkurentais. Jo tikslas – sumenkinti auką, priverčiant ją jaustis blogai ir liaudiškai tariant – „išėsti“ iš organizacijos. Toks ir yra pagrindinis mobingą vykdančiųjų tikslas.

Mobingo aukos – geriausi darbuotojai

Kad ir kaip būtų keista, mobingo aukomis tampa išskirtinės asmenybės. Tai natūraliai pirmaujantys, itin savimi pasitikintys, kūrybingi, darbštūs, išskirtinai gabūs, aktyvūs, sąžiningi darbuotojai, dažniausiai darboholikai, tačiau nemokantys spręsti konfliktų agresyviomis priemonėmis. Natūralu, kad daug dirbantys, nuolat tobulėjantys žmonės pasiekia žymiai geresnių rezultatų ir būna vertinami bei gerbiami darbdavių, ir klientų. Tačiau tuo jie dažniausiai užsitraukia dalies kolegų nemalonę, sukeldami jiems pavydą ir konkurencijos baimę. Jie tampa ir galimais konkurentais vadovui.

Mobingas pasitaiko ir prieš itin konfliktiško charakterio asmenis, bet ši tema ne apie juos. Mobingo iniciatoriais dažniausiai būna konkurencijos bijantys vadovai ar nesąžiningai konkuruojantys kolegos, pajautę grėsmę patogios egzistencijos sąlygoms ir karjeros galimybėms. Varomąja šio proceso jėga dažniausiai tampa ne tik pavydas ir konkurencijos baimė, bet ir nerimas dėl darbo vietos, nepasitikėjimas savimi, menkesni gebėjimai, trukdantys natūraliai konkuruoti su stipresniu kolega, anksčiau patirti nusivylimai ar nesėkmės realizuojant savo siekius.

Tokie iniciatoriai dažnai pasižymi puikiu gebėjimu manipuliuoti ne tik kitais bendradarbiais, bet net ir vadovais, sutelkdami terorizuojančią „gaują“, be kurios jie būtų visiškas niekas.

Reiškinys, palaužiantis net stiprias asmenybes

Šis reiškinys – tai ne vienkartinis konfliktas ar ilgiau užtrukę kolegų nesutarimai, netgi ne

išnaudojimo ar diskriminacijos veiksniai. Tai ne rečiau kaip du kartus per savaitę ir ne trumpiau kaip pusmetį trunkantis kryptingas aukos puolimas, nepriklausomai nuo priežasčių, siekiant ją sumenkinti, psichologiškai palaužti ir, galiausiai, priversti išeiti iš organizacijos.

Panašiai elgiasi laukiniai gyvūnai, išvarydami gentainį iš savo būrio.

Psichologinis teroras reiškiamas įvairiai: nuolatine žeminančia kritika, apkalbomis, paskalomis, žmogaus ignoravimu, sveikatai žalingų darbų skyrimu, nepalankiu darbo grafiku, reikalavimais dalintis su kolegomis savo darbo rezultatais.

Lietuvoje dažnai pasitaikantis žlugdantis veiksnys – aukos gebėjimus ir kompetenciją viršijančių užduočių, nesusijusių su jos pareigomis, skyrimas, aiškiai žinant, kad žmogus jų neįvykdys, ir tuo pasinaudojus galima bus pabrėžti jo nekompetentingumą.

Natūralu, kad tokiomis žiauraus teroro sąlygomis dirbantis žmogus išgyvena sunkiai pakeliamą stresą, stiprius dvasinius išgyvenimus, patiria rimtų sveikatos sutrikimų. Dėl to psichologiškai palūžta net ir stiprios asmenybės.

Ilgiau užtrunkantis mobingas gali privesti iki itin sunkių depresijos formų, pasibaigiančių

savižudybe. Psichologiškai palaužtos „pakirptais sparnais“ aukos būsena pasinaudoję ciniški moberiai ją pristato kaip psichiškai nestabilią, probleminę, negebančią susitvarkyti, taip dar labiau ją gniuždydami be teisės apsiginti ar būti suprastai. Niekas nesigilina, kur tikroji tokios būsenos priežastis.

Tuo metu moberis viešumoje dažniausiai pasirodo esantis itin draugiškas ir geranoriškas

kitų darbuotojų atžvilgiu, susikūręs apgaulingą paviršutiniško „šaunuolio“ aureolę. Šią situaciją suvokti ir kolegas užjausti bei palaikyti gali tik patys didesnį ar mažesnį mobingą išgyvenę žmonės.

Mobingo pasekmės išryškėja ne tik moralinėmis darbuotojo traumomis, sumenkusia saviverte, prarasta sveikata, kritusiu produktyvumu ir demotyvacija, bet ir sumažėjusiomis pajamomis dėl nedarbingumo. Tai jau savaime ciniška jo atžvilgiu. O prarastų pajamų dėl žlugusios karjeros lūkesčių niekas apskritai net neskaičiuoja, nekalbant apie nuostolius, kuriuos patiria organizacija, netekusi gabių, kūrybingų, darbščių, sąžiningų specialistų, galėjusių atnešti jai ženkliai daugiau naudos, nei mobingus inicijuojančios ir pagalius į ratus kaišiojančios vidutinybės.

Išmintingas kelias – apžaisti puolėją ir kreiptis pagalbos

Mobingo aukoms lektorė pataria imtis veiksmų, nuo pat jo pradžios, dar „neįsivažiavus“ poveikiui. Pradėti reikia nuo savo vidinių nuostatų keitimo, meditacijos, saviugdos, padedant sau oriai atlaikyti puolimus ir gudriai apžaisti puolėjus. Siūloma nebijoti nusižeminti, leidžiant puolėjui pasijusti protingesniam ir svarbesniam, paprašyti jo patarimo, nors tai būtų savotiška ironija, tačiau paglostanti agresoriaus savimeilę. Nusižeminus karūna niekam nenukrenta, bet užtat padeda apsaugoti save. Visgi, jokiu būdu nesiūloma stoti į beviltiško kovotojo poziciją ir niekada nepratrūkti viešai, nors tai ir būtų paskutinis lašas į nuolat smaugiamos aukos kantrybės taurę.

Norint protingai kovoti, geriausia rinkti ir dėlioti įrodymus, taip pat ir medikų terapeutų išvadas, įrodančias mobingo galimą įtaką sveikatos pablogėjimui. To tikrai prireikia teismuose ar kreipiantis pagalbos į vadovus. Be jų kovos net nesiūloma pradėti. Visgi pati efektyviausia priemonė – problemos paviešinimas. Juk saugodami savo kruopščiai puoselėtą reputaciją, žiniasklaidos dėmesio paniškai bijo ne tik moberiai, bet ir organizacijos. Todėl mobingas itin slepiamas, taip sudarant palankią terpę jam vešėti.

Visgi konsultantė šios priemonės taikyti nepataria, nebent auka būtų pasvėrusi visas pasekmes, su jomis visiškai susitaikiusi ir turinti garantuotą atsarginį variantą. Patyrusiems mobingą, lektorė pataria nebijoti prašyti pagalbos. Labai daug darbuotojams šioje srityje padeda profesinės sąjungos. Praktika rodo ne vieną pavyzdį, kuomet joms padedant apgintos darbuotojo teisės, išsaugota ar surasta nauja darbo vieta.

Savo konsultacinę pagalbą siūlo ir pati lektorė. Į ją kreipiasi ne vienas nuo mobingo nukentėjęs žmogus, kartu padedantis ir jai, kaip tyrėjai susirinkti gausybę patirčių, situacijų ir pavyzdžių. Kontaktus susirasite saityno prieiga: www.mobingas.lt  

Kodėl išsilavinę žmonės konkuruoja nesąžiningai ir žiauriai?

Tyrimų duomenimis, mobingas pasireiškia trimis kryptimis: kolegų prieš kitą kolegą, vadovo prieš pavaldinius, ir itin retas – pavaldinių vyrų susimokymas prieš vadovę moterį.

Mobingą patiria vos pradėję dirbti darbuotojai, net 34 proc. jo atvejų pasireiškia pirmų trijų darbo organizacijoje metų laikotarpiu. Stipresnė jo banga užplūsta darbuotojui įgijus patirties, sutvirtėjus kompetencijos srityje ir tapus galimai rimtais konkurentais užimti aukštesnes ir labai patrauklias

pareigas. Todėl 6–7-ais darbo organizacijoje metais mobingo pasitaiko net 43 proc.

71,3 proc. visų mobingo atvejų taikomi pavaldinių atžvilgiu, tačiau ne išimtis ir vadovai. Mobingas paliečia 11 proc. žemiausios grandies, 16,5 proc. viduriniosios grandies ir 1,2 proc. aukščiausios grandies vadovų. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovai patiria mobingą ne iš pavaldinių, o iš aukštesnių vadovų, akcininkų ir iš kitų konkuruojančiųjų padalinių vadovų.

Visgi, šis rafinuotas psichologinis teroras yra daugiausiai išsilavinusių žmonių susidorojimo su kolega priemonė. Anot pranešėjos, kai medkirčiai santykius dėl blogai nukirstos eglės išsiaiškinę kumščiais, susitaiko prie butelio, išsilavinę žmonės be jokio gailesčio konkurentus sutrypia visiškai.

Pateiktas pavyzdys, kai mobingo auką, besigydančią psichiatrinėje ligoninėje, netikėtai aplankęs kolega, įteikė jai išlankstytą popierinę gervelę, palinkėdamas iki gyvenimo pabaigos išlankstyti jų 1000, ciniškai apeliuodamas į leukemija sirgusios japonų mergaitės siekį, kurio ji taip ir nespėjo įvykdyti, privertė užduoti klausimą, iš kur toks baisus žiaurumas tarp išsilavinusių žmonių?

Negi jau pasiekėme evoliucijos vystymosi lubas, kad belieka tik kristi jos pakopomis žemyn, iki primityviausios džiunglių gyventojų elgsenos? Juk išmintingi žmonės suvokia, kad kiekvienas esame įgiję unikalių gebėjimų, kurių neturi kitas, ir tik bendradarbiaudami bei papildydami vieni kitus, galime pasiekti geriausių rezultatų. Konkurencija – nėra blogai, jei ji skatina, orientuojantis į stipresnį kolegą, augti, tobulėti ir sąžiningai konkuruoti, o ne kaišioti pagalius jam į ratus, ciniškiausiais būdais pašalinant jį iš žaidimo.

 

Virginija Vingrienė, Žemės ūkio ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos pirminės grupės narė