Prieš devynerius metus birželio 23-iąją Jungtinės Tautos (JT) paskelbė Tarptautine valstybės tarnautojų diena. JT ekspertų nuomone, ši diena žymi ne tik valstybės tarnautojo, bet ir visos valstybės tarnybos svarbą kiekvienos valstybės administravimo procese: kuo valstybės tarnyba efektyvesnė – tuo jos piliečių gyvenimo kokybė geresnė.

Simboliška, bet beveik tuo pat metu, kai buvo paskelbta Tarptautinė valstybės tarnautojų diena, Lietuvoje pradėta formuoti valstybės tarnyba. Apie ją ir jos pokyčius, problemas ir galimybes naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su vidaus reikalų ministru Artūru Melianu.
– Ateidamas dirbti į Vidaus reikalų ministeriją minėjote, jog Jums teko dirbti gaisrininku. O valstybės tarnautoju teko dirbti?
– Esu beveik pavyzdinis valstybės tarnautojas (šypsosi. – Red.), nes teko išbandyti visą valstybės tarnybos sistemą – nuo eilinio karjeros tarnautojo iki ministro kėdės, politinio pasitikėjimo valstybės karjeros tarnautojo. Teko eiti ir paprasto darbuotojo, ir vadovo pareigas, dirbti ir savivaldyje, ir apskrities viršininko administracijoje, o dabar ir – ministerijoje.
Kadangi išbandžiau visą valstybės tarnybos sistemą tiek horizontaliai, tiek vertikaliai, mano žinios apie valstybės tarnybą yra ne teorinės, o praktinės.
– Toks reiškinys kaip valstybės tarnyba atsirado 2002-ųjų rudenį. Galėtumėte įvertinti, kaip per dešimtmetį kito valstybės tarnyba ir kokia ji susiformavo dabar?
– Dešimt metų – labai nedidelis laikotarpis valstybės gyvenime. Tačiau per tiek laiko formuojantis valstybės tarnybai Lietuvoje teko išgyventi didelę kaitą, kad ji taptų tokia, kokia yra – demokratinės valstybės tarnyba, paremta „karjeros" modeliu.
Nemanau, kad valstybės tarnyba jau yra sukurta. Šiandienė valstybės tarnyba Lietuvoje vis dar kuriama ir jos atramos taškas – Europos Sąjungos valstybėse suformuotos normos ir tradicijos. Viena vertus, šioje srityje pasiekta išties nemažai – turime sukurtą bazinę valstybės tarnybos sistemą, kurioje aiškus valstybės tarnautojų statusas, jų atsakomybės ir nepriekaištingos reputacijos ribos, socialinės garantijos ir pan. Kita vertus, turime dar daug ką padaryti ir pasistengti, kad ne tik valstybės tarnyba būtų europietiška, bet ir joje dirbantys žmonės būtų tikri europiečiai.
– Kiekvienas naujas vidaus reikalų ministras deklaruodavo poreikį reformuoti valstybės tarnybą. Ar, Jūsų nuomone, reikalinga valstybės tarnybos pertvarka ir kokia ji turėtų būti?
– Laikausi nuostatos, kad negalima griauti to, kas sukurta, neįsigilinus ir aiškiai nežinant, ką griaudamas nori pastatyti. Deja, Lietuvoje reformos dažnai daromos tik dėl reformos, ne dėl rezultato.
Žinoma, mūsų valstybės tarnyba, kaip ir daugelis kitų sričių, tobulintina. Čia kaip su deimantu – kuo daugiau jį šlifuoji, tuo jis labiau spindi.
1. Mano požiūriu, valstybės tarnyboje dar trūksta didesnės atsakomybės už savo darbą, ypač – žmonių aptarnavimo srityje. Ne visur, tačiau dar gana dažnai pasitaiko biurokratizmo ir atsirašinėjimo, kuris ne tik kenkia sąžiningai dirbančių valstybės tarnautojų įvaizdžiui, bet ir atitolina valstybės tarnybą nuo visuomenės.
Kita vertus, šalia atsakomybės turi būti ir ilgalaikis nusiteikimas dirbti valstybės tarnyboje. Valstybės tarnautojai, ypač einantys atsakingas pareigas, turi jaustis oriai ir į darbą ateiti su noru kurti valstybei pridėtinę vertę, o ne su nusiteikimu bėgti į privatų sektorių.
Ar įmanoma tai pasiekti per man duotą pusmetį? Nedalysiu pažadų, pasakysiu tik tiek, kad darau viską, kas nuo manęs priklauso.
– Kalbėdamas apie statutinę tarnybą, ne kartą akcentavote griežtesnę pareigūnų atranką ir didesnę jų motyvaciją. Ar tai galioja ir valstybės tarnybai?
– Statutinė tarnyba iš esmės yra ta pati valstybės tarnyba, tik joje dirbantiems žmonėms keliami gerokai griežtesni sveikatos, fizinio pasirengimo ir kt. reikalavimai. Tai tarsi sugriežtinta valstybės tarnyba, į kurią pati valstybė daug investuoja, tad ir turi būti suinteresuota, kad investicijos duotų grąžą. Esu įsitikinęs, kad tokia grąža be socialinių garantijų, atkurto orumo jausmo, užtikrintos ateities ir panašių dalykų yra beveik neįmanoma.
Ne tik statutinėje, bet ir valstybės tarnybos sistemoje turi egzistuoti nenutrūkstamas tarnautojų ir valstybės ryšys. Tik tokiu būdu galima tikėtis gerų rezultatų.
– Neseniai Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, kuriose – daug nevienareikšmiškų pokyčių. Kaip manote, ar šios pataisos padės pakeisti valstybės tarnybą ir kuria linkme?
– Kiekviena įstatymų pataisa duoda tam tikrų poslinkių. Ir šiuo atveju, manau, tam tikrų poslinkių padaryta. Teigiami ar neigiami jie – parodys gyvenimas. O mes, gyvendami gana jaunoje demokratinėje valstybėje, vėl ir vėl turėsime žiūrėti, ką reikia taisyti iš naujo.
– Vienas iš pakeitimų – Valstybės tarnybos departamento (VTD) pavaldumas. Nuo kitų metų šis departamentas bus pavaldus ne Vidaus reikalų ministerijai, o Vyriausybei. Ar šis VTD „šeimininko" pakeitimas turės įtakos valstybės tarnybos politikai?
– Jūs paminėjote, kad daugelis Valstybės tarnybos įstatymo pataisų – nevienareikšmiškos. Šis pokytis – taip pat.
Viena vertus, jis lyg ir logiškas – būnant Vyriausybės pavaldume, VTD bus paprasčiau koordinuoti skirtingų žinybų, institucijų darbą. Kita vertus, Vyriausybė ir taip turi daug koordinuojančių funkcijų, todėl dar vienai gali pritrūkti dėmesio. O kai nėra mamos ir tėčio, vaikas auga neprižiūrimas, ir visi puikiai žinome, kokie būna tokios nepriežiūros rezultatai.
Daugelyje Europos šalių valstybės tarnybą kuruoja Vidaus reikalų ministerijos, ir tai natūralu, nes būtent ši ministerija atsakinga už savivaldą, statutinę tarnybą ir kitas su valstybės tarnyba glaudžiai besisiejančias sritis.
Vis dėlto pataisos jau priimtos, o geros jos ar ne – pamatysime ir įvertinsime tuomet, kai jos įsigalios, vadinasi, kitais metais.
– Lietuvoje yra toks unikalus darinys kaip Saulėlydžio komisija, kurios darbas iš esmės susijęs su valstybės tarnautojų skaičiumi. Kaip Jums atrodo, ar ši komisija pateisina savo buvimą, ar Lietuvoje valstybės tarnautojų skaičius proporcingas gyventojų skaičiui?
– Nesiimčiau vertinti šio skaičiaus proporcijų, tačiau Vyriausybėje visuomet gana griežtai pasisakau prieš užmojus didinti ir plėsti valstybės tarnybą.
Gyventojų skaičius mūsų valstybėje akivaizdžiai mažėja, tad nėra rimtų argumentų didinti valstybės tarnautojų skaičių. Atvirkščiai, – turime natūraliai eiti mažėjimo linkme ir pagalvoti, ar tikrai visos institucijos yra reikalingos ir kiek jų turi būti.
– Sakoma, kad krizė matuojama susidomėjimu valstybės tarnyba: kai sunkmetis spaudžia, norinčiųjų dirbti valstybės tarnyboje daugėja, kai prasideda ekonominis pakilimas – mažėja. Ar ši formulė vis dar galioja?
– Deja, taip, ši formulė vis dar galioja.
Regis, privačiame sektoriuje šiuo klausimu viskas paprasta ir aišku – jeigu įmonė neuždirba pinigų, tai jų ir negauni. Tuo tarpu valstybės tarnyba daugeliui vis dar atrodo kaip užuovėja nuo ekonominių negandų, nors ir čia pajamos sumažėjo 25 proc.
Tokia situacija ydinga, jai būtina rasti kompleksinių sprendimų. Vienas tokių galėtų būti valstybės tarnautojų atlygio sąryšis su darbo rezultatais, valstybės ekonomine padėtimi. Jei ji gerėja – kyla ir valstybės tarnautojų atlygis bei atvirkščiai. Būdamas Seimo nariu, esu ne kartą apie tokius sprendimus diskutavęs ir juos siūlęs, deja, matyt, jiems dar neatėjo laikas.

ELTA