Ar valstybės tarnybos reformą reikia „reformuoti“?

Ar valstybės tarnybos reformą reikia „reformuoti“?

Valdančiosios daugumos noras bet kokiomis priemonėmis įgyvendinti valstybės tarnybos reformą bent jau starto linijoje patyrė fiasko ir įrodė paprastą tiesą apie šioje kadencijoje valdančiųjų teikiamų teisės aktų rengimo kokybės bei jų ruošimo standartus – valdantieji nėra linkę atsižvelgti į perspėjimus dėl galimo įstatymų projektų prieštaravimo Konstitucijai.

Koalicijos užsidegimą nepaisyti tam tikrų teisėkūros taisyklių ir aklai siekti užsibrėžto rezultato – prastumti valstybės tarnybos reformą – greičiausiai pakurstė jau pasisekę pavyzdžiai. Ryškiausias iš jų – sveikatos įstaigų tinklo pertvarka. Tuometinis precedento neturintis Sveikatos reikalų ministerijos noras žūtbūt pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą nuo pat pradžių pasirodė itin žalingu pacientams ir medikams, o šios reformos rezultatai kol kas tikrai neįkvepia: kai kurios rajonų ligoninės jau priverstos nebeteikti įprastų aktyvaus gydymo paslaugų, uždaryti akušerijos skyriai, dėl to atokių šalies vietų gyventojams jos bus dar sunkiau pasiekiamos. Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad teigiamų šios reformos rezultatų reikia dar truputį palaukti – „tik“ penkerius metus.

Panašią istoriją galėjome išvysti ir šįkart, tačiau taip kol kas neatsitiko. Valdančiųjų strategai, matyt, visiškai neapskaičiavo situacijos, kad reformą įteisinantys įstatymai gali būti nesuderinami su Konstitucija. Tą aiškiai įvardijo Seimo teisininkai, kurie savo išvadose juodu ant balto parašė: valstybės tarnybos reforma gali prieštarauti pagrindiniam valstybės įstatymui. Pasak jų, stumiamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, kuriomis įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat nuostatoms, numatančioms, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas, o ne tam tikros valstybinės įstaigos vadovas pagal vienam jam suprantamus kriterijus. Teisės departamentas išsakė ir kitas esmines problemas. Užtenka paminėti, kad Seimo teisininkai savo išvadose pateikė net 65 pastabas, o tai yra itin retai sutinkamas skaičius.

Parlamento procedūros reikalauja, kad įstatymų, kurie galimai pažeidžia Konstituciją, projektai prieš pateikiant Seime turi būti apsvarstomi Teisės ir teisėtvarkos komitete (TTK). Šis komitetas, atsižvelgdamas į teisininkų išvadas, privalo priimti išvadą, ar projektai toliau gali būti svarstomi plenarinių posėdžių salėje. Šįkart atsitiko taip, kad net valdančiųjų atstovai liko lengvai šokiruoti: TTK įžvelgus valstybės tarnybos reformos prieštaravimą Konstitucijai, klausimo svarstymas Seime buvo atidėtas. Priminsiu, kad šiame komitete dirba 5 valdančiųjų ir 4 opozicijos atstovai, bet net ir to neužteko, kad Valstybės tarnybos įstatymas sėkmingai pereitų TTK slenkstį. Taip neatsitiko. Koalicija ir ypač Vidaus reikalų ministerija (VRM), kuri ir parengė pertvarką, gavo šalto dušo dozę, nes vilčių beatodairiškai prastumti dar vieną pertvarką tikrai būta – juk vien dėl to buvo sušauktas nenumatytas Seimo posėdis.

Suprantama, kad pati valstybės tarnybos pertvarka būtinai grįš į Seimo darbotvarkę. Dėl jos, tikėtina, vėl bus šaukiamas neeilinis posėdis, nes valdantieji tikrai neatsisakys savo pačių įvestos tradicijos – nesitariant ir neieškant kompromisų siekti savo tikslo. O pati reforma jau dabar sulaukia daug kritikos strėlių ir kelia sumaištį tiek valstybės tarnyboje, tiek visuomenėje. Nors patys reformos tikslai – valstybės tarnybos efektyvumo didinimas ir vadovų gebėjimų stiprinimas – iš pirmo žvilgsnio ir atrodo suprantami ir reikalingi, tačiau praktinis šio siekio įgyvendinimas kelia daug abejonių, o pati reforma dėl tokių tikslų gali valstybės tarnybą ne efektyvinti, o atvirkščiai – ją sumenkinti.

Kai kalbame apie visos sistemos efektyvumą, logika sakytų, kad reikia surasti problemines vietas, jas išanalizuoti ir pateikti priežastis, kodėl tam tikra sritis valstybės tarnyboje nepasiekia jai keliamų tikslų. Nepanašu, kad reformos autoriai varginosi tokiomis užduotimis, o nuėjo paprasčiausiu keliu – ne išskirti tam tikras klausimų keliančias sritis, o visą valstybės tarnybą paprasčiausiai apkaltinti neefektyvumu. Pateikti keli skaičiai ir lentelės, neva atskleidžiančios, kad valstybės tarnyba dirba neefektyviai, ji nėra patraukli darbinantis, nesugeba mokėti konkurencingų atlyginimų, valstybės tarnautojų gebėjimai yra vieni žemiausių Europoje ir didžioji dalis jų nepatenkinti savo darbu. Net nesugebėta aiškiai apibrėžti, kas yra efektyvi valstybės tarnyba ir ko iš jos reikalaujama. O juk nuo pat pirmųjų diskusijų dėl valstybės tarnybos pertvarkos būtų buvę naudinga palyginti panašias funkcijas atliekančias valstybines institucijas tarpusavyje, išryškinant jų veiklos efektyvumo kriterijus, pateikti atitinkamas teisėkūros iniciatyvas.

Reformos rengėjai vis dar negali rišliai ir objektyviai paaiškinti, kurios įstaigos aparatas veikia efektyviai, o kurios – ne. Visiškai nėra aiškūs kriterijai, pagal kuriuos bent jau teoriškai galėtų būti pateiktas efektyviausios institucijos šablonas. Tuo įsitikinau pats, kai socialdemokratų frakcijos susitikime su vidaus reikalų viceministre Sigita Ščajeviene jos paklausiau dėl VRM pateiktų duomenų apie neįvykstančius konkursus į valstybės tarnautojo poziciją. Jos teigimu, net apie 50 proc. visų vykdomų atrankų į valstybės tarnybą tiesiog neįvyksta. Tada tiesiai paprašiau pateikti duomenis, kokiose konkrečiose valstybinėse įstaigose ar atskiruose sektoriuose neįvyksta minėti konkursai, kuriose įstaigose dėl to trūksta darbuotojų? Gal būtent ten ir reikėtų ieškoti pirminių priežasčių ir nustoti mus gąsdinti, kad visa valstybės tarnyba ir visos institucijos stagnuoja bei degraduoja. Tikiu, kad efektyvūs sprendimai gimsta lyginant įstaigų veiklą, išskiriant „gerai“ dirbančias, perimant jų praktiką. Ši praktika puikiai veikia versle, ją galima ir reikia taikyti planuojant valstybės tarnybos pertvarką. Tik atliekant lyginamąją analizę, žinant „gerus“ ir „blogus“ pavyzdžius, įmanoma išgryninti gerąją praktiką ir ją perimti. Nuoširdžiai tikėjausi tikslios informacijos ar statistikos, deja, VRM viceministrė negalėjo ar tiesiog nenorėjo jos pateikti.

Siekiant pateisinti pertvarkos naudą, kartais nueinama net į kraštutinumus. Taip atsitiko su pateikta informacija dėl jaunų žmonių pritraukimo į valstybės tarnybą. VRM nuolat kartoja, kad vos dešimtadalis pretenduojančiųjų į valstybės tarnybą yra jaunesni kaip 29 metai. Iš tiesų situacija yra visai kitokia. Valstybės tarnybos departamentas (VTD) visai neseniai pateikė oficialius skaičiavimus, kuriuose aiškiai matosi, kad į valstybės tarnybą vis dažniau pretenduoja jaunimas iki 30 metų. VTD paskelbė, kad per pastaruosius trejetą metų jaunų specialistų susidomėjimas karjera valstybės tarnyboje išlieka itin aukštas – beveik trečdalį pretendentų į valstybės tarnybą sudaro jaunimas iki 30 metų. Skaičiuojama, kad vien šiemet net 33 proc. naujų paskyrų sistemoje, per kurią teikiami prašymai į valstybės tarnautojų konkursus, priklauso pretendentams iki minėto amžiaus. Tai yra aktyviausia pagal susikurtų paskyrų skaičių amžiaus grupė. Natūraliai kyla abejonių, kodėl VRM iškraipo duomenis sau naudinga linkme? Bet aišku viena – jie tikrai neprideda balų ar didesnio pasitikėjimo reformos autoriams, taip atkakliai siekiantiems prastumti pertvarką.

Kaip anksčiau jau ir minėta, VRM šia reforma siekia viešąjį sektorių paversti patrauklesniu, ypač kalbant apie tarnautojų algas, kurios, pasak jų, galėtų konkuruoti su privačiu sektoriumi. Tačiau ir šioje vietoje teikiamos įstatymų pataisos rodo iš esmės priešingai. Analizuojant senąjį ir naująjį reglamentavimus yra akivaizdu, kad didesnis dėmesys yra sutelktas tik į tam tikrą grupę valstybės tarnautojų, t. y. į įstaigų vadovus, kuriems numatomi žymiai didesni atlyginimai, o eiliniams valstybės tarnautojams siūloma artimiausiu metu naująjį bazinį dydį tiesiog įšaldyti ir jį peržiūrėti tik 2025 metams pagal 2024 metų šalies vidutinį darbo užmokestį. O tai reikštų paprastą dalyką – po reformos priėmimo valstybės tarnautojų algos 3 metus bus skaičiuojamas pagal 2021 metų duomenis, nors šalies vidutinis darbo užmokestis per tuos minėtus 3 metus gali reikšmingai padidėti. Čia ir norisi paklausti, kaip tada darbuotojai iš privataus sektoriaus bus masiškai pervilioti į valstybinį, jeigu algos viešajame sektoriuje nesikeis dar iki pat 2025 metų? Ar neatsitiks atvirkščiai, kai tokie reglamentavimo pakeitimai tik dar labiau skatins valstybės tarnautojus žvalgytis į privatų sektorių?

Žinoma, bene daugiausia diskusijų keliantis klausimas – tai VRM siūlymas įstaigų vadovams suteikti teisę nustatyti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kitaip tariant, nuspręsti jo vadovaujamos institucijos darbuotojų algų dydį, ką jis galėtų padaryti praktiškai vienasmeniu sprendimu. Reformos iniciatoriai taip tikisi, kad tokiu būdu įstaigų vadovai esą galėtų lanksčiau nustatyti didesnį darbo užmokestį savo darbuotojams. Tačiau ši naujovė, mano manymu, gali automatiškai užprogramuoti tam tikrus konfliktus pačioje įstaigoje. Reikia suprasti, kad suteikiant vadovams visišką laisvę nustatyti didesnį darbo užmokestį ir tuo pat metu nedidinti institucijos algų fondo gali susidaryti natūrali situacija, kad kai kuriose įstaigose darbo užmokestis tarnautojams didės vien dėl įstaigų vadovų subjektyvumo ar net nepotizmo, o kiti tarnautojai – dėl didesnių algų savo kolegoms – gali būti atleisti.

Ypač nerimą kelia dar vienas aspektas, apie kurį ministerija ir valdantieji nekalba, – tai pačių įstaigų veiklos finansavimo pokyčiai. Reformuojant valstybės tarnybą visas dėmesys sutelkiamas į įstaigų vadovų galios ir atsakomybės didinimą, suteikiant jiems sprendimo laisvę skirstyti įstaigos darbo užmokesčio fondą ir galimybę lanksčiai valdyti įstaigos žmogiškuosius išteklius, tačiau kol kas neužsimenama, o kaipgi keisis įstaigos veiklos finansavimas? Puikus pavyzdys, iliustruojantis, kad turime kalbėti ne tik apie atlyginimus ir jų dydį, – tai viešas generalinės prokurorės išstojimas Seimo tribūnoje, kur ji tiesiai papasakojo, kad prokuratūroje ne tik maži atlyginimai, o šiais metais neatsirado nė vieno pretendento laikyti egzaminus į prokurorus, bet ir tai, kad prokuratūra jau kelerius metus negauna nė vieno papildomo euro patalpų ir pastatų remontams, todėl kai kuriuose miestuose tiesiogine to žodžio prasme lyjant lietui prokurorams ant galvų varva vanduo. Ir panašu, kad padėtis artimiausiu metu nesikeis. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau jis puikiai iliustruoja, kad reikia dėmesį skirti ne tik vadovams, bet ir įstaigos veiklos poreikiams. Ministerija žada, kad Valstybės tarnybos departamentas bus transformuotas į Viešo valdymo agentūrą, kuri užsiims viso viešojo sektoriaus analize ir stebėsena, teiks metodinę pagalbą, rūpinsis kompetencijų ugdymu, kokybės vadyba ir pan. Deja, tai tik skambūs žodžiai, kurie turi būti pagrįsti ir atitinkamu finansavimu. Prokuratūros pavyzdys aiškiai parodo, kad jeigu tau ant galvos varva vanduo – nereikėtų tikėtis efektyvaus darbo, kad ir kokiomis kompetencijomis pasižymėtum.

Aiškiai matyti, kad prieštaringų klausimų dėl šios reformos tikrųjų tikslų ir priemonių, kurios buvo pasitelktos jai įgyvendinti, tikrai yra apstu. Šiame tekste net nesinori plėstis dėl kitų ydingų šios reformos sprendimų, kuriais iš esmės bloginamos valstybės tarnautojų sąlygos. Tai – nepagrįsti ir neargumentuoti siūlymai panaikinti priedą už stažą, kitų socialinių garantijų mažinimas, valstybės tarnautojo statuso atėmimas iš tam tikrų darbuotojų grupių ir t. t.

Labai viliuosi, kad reformos autoriai, įvertinę Parlamento aiškų sprendimą kol kas stabdyti jos svarstymą, truputį „atvės“, iš naujo apsvarstys politikų, socialinių partnerių pagrįstą kritiką, pasistengs šį kartą ir šią reformą pateikti tokią ir taip, kad parlamentarams nekiltų abejonių dėl jos palaikymo.

Eugenijus Sabutis, Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojas

Komentarai išjungti.