PAJAMŲ SKIRTUMAI AUGA

PAJAMŲ SKIRTUMAI AUGA

Europos gerovės modelis tolsta nuo Lietuvos. Užuot siekus didesnio socialinio teisingumo ir mažinus pajamų skirtumą, matomos kitokios tendencijos – Lietuvoje vis dar vyrauja laukinis kapitalizmas: turtėja tik pasiturintys. Bet kalta ne valdžia, o greičiau lietuviško verslo cinizmas.
Lietuvoje asmeninė gerovė auga labai nevienodai. Liaudyje paplitusi nuomonė, kad bėgant laikui turtingieji tampa dar turtingesni, o vargšai – dar skurdesni, turi tvirtą pagrindą. Per du dešimtmečius visuomenės turtinė diferenciacija Lietuvoje vis didėjo. Viena vertus, tai neišvengiamai susiję su perėjimu į rinkos ekonomiką, privatizacija ir privataus kapitalo reikšmės ekonomikoje augimu. Buvę „visi lygūs“ socializmo epochoje (nors ši tariama lygybė buvo smarkiai iškraipyta) po nepriklausomybės atkūrimo ėmė sparčiai skirstytis į turtinguosius ir vargšus. Tarpinis vidurinės klasės sluoksnis iki šiol yra menkas. Lietuvoje net ir po pradinio laukinio kapitalizmo etapo vis dar neatsirado tinkamų mažinti sąlygų pajamų skirtumams tarp turtingiausių ir vargingiausių gyventojų grupių.
 
ES nepadėjo sumažinti nelygybės
Europos Sąjunga (ES) garsėja socialinio teisingumo ir „gerovės visiems“ siekiais. Būtent ES šalių visuomenėse egzistuoja mažiausi fiksuojami pajamų skirtumai. Vienas dažniausiai pateikiamų indikatorių, liudijančių diferenciacijos tarp skirtingų pajamų grupių mastą, yra Džinio (GINI) koeficientas. Šis indeksas nurodo, kiek skiriasi realus pajamų pasiskirstymas tarp gyventojų grupių nuo idealaus atvejo, kuomet kiekvienas visuomenės narys gauna vienodas pajamas arba, pvz., 50 proc. visuomenės disponuoja 50 proc. visų pajamų. Kuo Džinio indeksas didesnis, tuo netolygiau visuomenėje paskirstomos pajamos: mažoje turtuolių grupėje koncentruojasi daugiausia pajamų ir turto, o dauguma visuomenės uždirba palyginti nedaug.
Kaip rodo ES statistikos duomenys, 27 ES šalių vidurkis pagal Džinio indeksą 2008 m. siekė 30,6. Tai yra gerokai mažiau nei pasaulio vidurkis, siekiantis apie 40. Netolygiausiai pajamos paskirstomas Afrikos valstybėse, pvz., Namibijoje pajamų diferenciacija siekia net 74 Džinio indekso punktus. Kita vertus, ir tarp ES šalių skirtumai yra gana nemenki. Tolygiausiai pajamos paskirstomos Slovėnijoje – 2008 m. šios šalies Džinio indeksas siekė 23,4, o didžiausi pajamų pasiskirstymo netolygumai fiksuoti Latvijoje – Džinio indeksas buvo 37,7.
Lietuvos narystė ES tarsi leido tikėtis, kad bus perimtas ir europietiškas požiūris į socialinį teisingumą, tolygesnį gerovės užtikrinimą visoms socialinėms grupėms. Tikėtasi, kad narystė ES padės mažinti labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių skurdą. Moksliniai tyrimai yra gana aiškiai įrodę, kad pajamų nelygybė stabdo visuomenės ir valstybės raidą – nuo saugumo, sveikatos lygio iki politinio aktyvumo. Pajamų lygis turi labai didelę įtaką gyventojų sveikatos, švietimo galimybėms, būsto sąlygoms ir nusikalstamumo lygiui. Maža to, anot kai kurių tyrėjų, didelė ekonominė nelygybė skatina politinį pasyvumą ir atsiribojimą nuo aktyvaus pilietinio gyvenimo. Kita vertus, būtent dėl didelių turtinių skirtumų kyla politinis nepasitenkinimas, galintis sukelti revoliucinių sukrėtimų.
Lietuvių mokslininkų tyrimai liudija, kad pajamų nelygybė Lietuvoje didėja. Pavyzdžiui, Socialinių tyrimų instituto darbuotoja Daiva Skučienė nustatė, kad nuo 1996 iki 2006 m. labiausiai augo turtingiausių 10 proc. Lietuvos gyventojų pajamos: 2006 m. 10 proc. turtingiausių gyventojų gavo 29,4 proc. visų gyventojų pajamų (t. y. 3,2 proc. daugiau nei prieš 10 metų). Remiantis Lietuvos statistikos departamento skaičiavimu, 2007 m. 20 proc. turtingiausių namų ūkių disponavo 41 proc. visų gaunamų pajamų, o 20 proc. neturtingiausių gavo tik 7 proc. visų pajamų. Skirtumas tarp šių grupių disponuojamų vidutinių pajamų buvo 6,3 karto.
Tapusios ES nare Lietuvos pajamų netolygumai šiek tiek mažėjo, bet pastaraisiais metais vėl ėmė augti. 2005 m. buvo fiksuotas didžiausias gaunamų pajamų netolygumas, Džinio indeksas siekė 36,3. Prieš krizę sumažėjęs iki 33,8, jis vėl ėmė didėti ir 2009 m. jau siekė 35,5. Ši tendencija liudija, kad krizė labiausiai paveikė neturtinguosius visuomenės sluoksnius, o turtingesni sugebėjo išlaikyti ar net padidinti savo pajamas.
 
Laukinio kapitalizmo įkaitai
Sausus statistinius rodiklius kur kas ryškiau atspindi verslo santykiai. Viena didžiausių Lietuvos bėdų, trukdanti visuomenei tolygiau siekti gerovės, yra lietuviško verslo tradicijos, neleidžiančios tolygiau dalytis verslo sukuriamo pelno su darbuotojais.
Kaip nustatė tarptautinė vadybos ir konsultacijų bendrovė „Hay Group“, Lietuvoje egzistuoja bene didžiausias įmonių vadovų ir paprastų darbuotojų atlyginimų skirtumas – jie skiriasi vidutiniškai 7 kartus! Antai JAV aukščiausių vadovų ir darbuotojų atlyginimai vidutiniškai skiriasi 3,7 karto, Kanadoje ir Šveicarijoje – 2,7 karto, Norvegijoje – 2,3 karto. Net kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje įmonių vadovai tenkinasi mažesniu skirtumu, palyginti su darbuotojų atlygiu. Latvijoje vadovų atlyginimai yra 5,4 karto, Estijoje – 4,7 karto didesni nei darbuotojų. Šiuos duomenis galėtų patvirtinti įvairūs neišgalvoti darbuotojų pasakojimai, kad net ir krizės nepaveiktų įmonių vadovai mielai mažino atlyginimus prisidengdami krizės baubu, nors pati įmonė dirbo pelningai.
Ne valdžios politika, o toks lietuviško verslo požiūris į darbuotoją, kaip į pirmą priemonę mažinti išlaidas, gali būti svarbesnė kliūtis visuomenei siekti tolygesnės socialinės gerovės. Būtent lietuviško kapitalo įmonės iki šiol elgiasi pagal laukinio kapitalizmo principus ir nebando perimti europietiško ar tiesiog civilizuoto verslo modelių.
Žinoma, valdžia gali mėginti mokesčių politikos priemonėmis šiek tiek išlyginti didelius skirtumus, perskirstydama didesnę dalį pinigų per biudžetą. Bet mažai kas pakis, jei privataus kapitalo atstovai neatsikratys ciniško požiūrio. Matyt, neatsitiktinai būtent užsienio kapitalo įmonės moka didesnius atlyginimus nei lietuviškos bendrovės. Kartu su investicijomis ateina ir vakarietiška praktika – daugiau dėmesio skirti darbuotojams, jų motyvacijai, sveikam darbo klimatui ir savivertei palaikyti. Kaip rodo „Hay Group“ tyrimas, užsienio kapitalo įmonėje tas pačias pareigas einantis darbuotojas vidutiniškai gauna 24 proc. daugiau pajamų nei lietuviškoje bendrovėje. Krizė šį atotrūkį net padidino: nuo praėjusių metų skirtumas išaugo 7 procentais.
Požiūrį į visuomenę kaip į bejausmę vartotojų masę atskleidžia ir neseniai Konkurencijos tarybos pateikti duomenys, kad per ekonomikos krizę didieji prekybos centrai sugebėjo didinti savo maržas būtiniausiems maisto produktams. Akivaizdus verslo ciniškumas ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi sukėlė net prezidentės Dalios Grybauskaitės pasipiktinimą: šalies vadovė perspėjo, kad prekybininkų antkainiai gali būti ribojami įstatymu, mat nepagrįstas maisto kainų kėlimas dar labiau iškreipia socialinius skirtumus. Mažiausias pajamas gaunantys gyventojai vis didesnę savo išlaidų dalį yra priversti skirti maistui. Dar pagal 2008 m. Statistikos departamento namų ūkių biudžetų tyrimus galima matyti, kad 10 proc. skurdžiausių gyventojų pusę visų savo pajamų skiria maistui. Dabartinis maisto kainų šuolis turėjo šią skurstančiųjų dalį dar labiau padidinti.
Pajamų ir išlaidų diferenciacijos didėjimas akivaizdžiai atskleidžia, kad gerovė Lietuvoje visų pirma didėja pasiturintiems asmenims. Tai iš dalies stabdo visos valstybės raidą ir nuoseklią ekonomikos plėtrą. Politikams būtina pripažinti šią problemą renkantis ir įgyvendinant valstybės raidos modelius. Kurdami „kūrybingos visuomenės“ ar „sumanios ekonomikos“ vizijas, bet nematydami neišspręstų tikroviškų problemų, galime sukurti tik tariamą realybę, kuri patraukli politikams, bet nekeičia didžiosios gyventojų dalies gerovės.
 
Džinio indeksas pasirinktose ES šalyse, 2009 m.
 
 
 
 
 

Lietuvos Džinio indekso pokytis 2005–2009 m.
 

Tomas Janeliūnas
„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“

Komentarai išjungti.