Visuomenėje vis dar išlikęs neigiamas suvokimas apie profesines sąjungas, kurios nevykdo savo pagrindinių funkcijų darbuotojams, bet mėgaujasi nemokamomis kelionėmis po įvairias pasaulio šalis ir yra išlaikomos darbdavio. Tačiau retas, kuris pasidomi, kad dabartinės profesinės sąjungos yra materialiai nepriklausomos nuo darbdavio, veikia pagal naujus veiklos metodus ir priemones, siekiančias atstovauti ir ginti darbuotojo interesus, o ne rūpintis vaikų poilsiu stovyklose.

Darbo teisė pasižymi tam tikra specifika, leidžiančia ginti savo pažeistas teises ne tik individualiomis gynybos priemonėmis, bet ir pasitelkiant kolektyvines. Kolektyvinės gynybos priemonės atsispindi profesinių sąjungų veikloje, todėl šiuo straipsniu siekiama aptarti profesinių sąjungų įsteigimą, turimas teises ir jos narių garantijas. Tikimasi, šis straipsnis padės iš naujo darbuotojams apsvarstyti profesinių sąjungų teikiamą naudą, išvengti susiformavusių ir visuomenėje vis dar gajų stereotipų dėl neefektingo profesinių sąjungų veikimo.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas) įvardija darbuotojų atstovus. Esamas darbo teisinis reguliavimas įtvirtina prioritetinį darbuotojų atstovą – profesinę sąjungą. Darbo kodekso 19 str. įtvirtina, kad darbo taryba gali būti darbuotojų atstovu tik jei įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ar darbuotojai atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai. Profesinės sąjungos gali būti kuriamos nacionaliniu, šakos, teritoriniu ar įmonės lygiu.
 Profesinės sąjungos steigiamos Asociacijų įstatymo pagrindu. Steigiamos savanoriškai, veikia laisvai ir savarankiškai. Profesinių sąjungų materialinis nepriklausomumas būtinas, norint užtikrinti tinkamą darbuotojų atstovavimą, siekiant išvengti darbdavio kišimosi ir įtakos darymo. Profesinės sąjungos savo veiklą grindžia Darbo kodekso, Profesinių sąjungų įstatymu ir savo priimtais įstatais.
Profesines sąjungas steigti arba į jas įstoti gali visi asmenys, teisėtai dirbantys pagal darbo sutartis ar kitais įstatymų numatytais pagrindais. Profesinių sąjungų įstatyme numatytas ribojimas dėl darbdavio priklausymo profesinei sąjungai – įtvirtintas draudimas darbdaviui ar jo įgaliotam atstovui būti įmonės lygiu veikiančios profesinės sąjungos nariu. Išimtis atlikta norint užtikrinti tinkamą profesinių sąjungų funkcionavimą be neigiamo darbdavio kišimosi. Įstatymas taip pat numato ypatumus tam tikroms specialybėms, norinčioms jungtis į profesines sąjungas. Siekiant užtikrinti valstybės saugumą ir tinkamą valstybės institucijų veikimą, krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose panašaus pobūdžio organizacijose gali būti numatyti skirtingi profesinių sąjungų steigimo ar jungimosi į jas pagrindai ar ribojimai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 36 str. numatytas draudimas kariams būti profesinės sąjungos nariu.
Profesinė sąjunga laikoma įsteigta, kai yra reikiamas steigėjų skaičius, visuotiniame susirinkime patvirtinti profesinės sąjungos įstatai, išrinkti valdymo organai ir priimtas sprendimas dėl buveinės. Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtintas būtinas steigėjų skaičius: ne mažiau kaip 20 steigėjų arba ne mažiau kaip 1/10 visų darbuotojų, bet ne mažiau kaip 3 darbuotojai. Steigėjų skaičius priklauso nuo konkrečioje įmonėje dirbančių darbuotojų skaičiaus, pavyzdžiui, kai įmonėje dirba 50 darbuotojų, minimalus steigėjų skaičius bus 5, tačiau kai įmonėje dirba 4 darbuotojai, profesinei sąjungai įsteigti pakaks 3 steigėjų. Profesinės sąjungos įstatais bus grindžiama tolimesnė profesinės sąjungos veikla, tikslai ir kiti organizaciniai klausimai. Šių sąlygų pakanka, kad profesinė sąjunga galėtų atstovauti darbuotojus ir būtų pilnateisė darbuotojų kolektyvo atstovė. Jei profesinė sąjunga nori įgyti juridinio asmens statusą, ji turi pateikti savo įstatus Juridinių asmenų registrui. Profesinė sąjunga įgyja visas teises nuo jos įsteigimo, taigi profesinei sąjungai juridinio asmens statusas nėra būtinas – darbdavys negali atsisakyti peržiūrėti profesinės sąjungos reikalavimų, argumentuojant, kad profesinė sąjunga nėra juridinis asmuo.
Profesinių sąjungų nepriklausomumą įtvirtina Profesinių sąjungų įstatymo 10 str., draudžiantis reikalauti asmeniui nestoti į profesinę sąjungą ar išstoti iš jos kaip sąlygą dėl darbo vietos gavimo ar jos išlaikymo. Jei darbuotojas atleidžiamas tik dėl priklausymo profesinei sąjungai – laikoma, kad darbuotojas iš darbo yra atleistas neteisėtai. Darbdaviui draudžiama organizuoti ar finansuoti įvairias organizacijas, kurios trukdytų profesinių sąjungų veiklą, siektų ją nutraukti ar kontroliuoti. Lietuvoje imta atsigręžti į Europoje jau seniai nusistovėjusią taisyklę, kad darbdavys ir profesinė sąjunga yra ne priešininkai, o bendraminčiai, siekiantys to paties tikslo – pagerinti sąlygas dirbantiesiems, užtikrinti jiems didesnes socialines garantijas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją – profesinė sąjunga atstovauja visus dirbančiuosius, tačiau gina savo narius. Sudarius kolektyvinę sutartį įmonės lygiu, yra atstovaujami visi įmonės darbuotojai. Svarbu paminėti, kad derybas dėl kolektyvinės sutarties veda profesinė sąjunga, pasitelkusi profesionalius teisininkus ir specialistus, tačiau darbuotojų kolektyvas suderintą kolektyvinės sutarties tekstą turi patvirtinti ir tik patvirtinus kolektyvinę sutartį profesinė sąjunga pasirašo darbuotojų kolektyvo vardu. Taip garantuojama, kad kolektyvinės sutarties nuostatos, pagerinančios darbuotojų padėtį, būtų taikomos visiems įmonėje dirbantiems darbuotojams ir visi darbuotojai būtų su tokiomis nuostatomis susipažinę. Išvengiama kritikos, teigiančios, kad profesinės sąjungos atstovauja tik kelių darbuotojų interesus. Sudarant su darbdaviu kolektyvinę sutartį, pagerinama darbuotojų padėtis, sutariama dėl geresnių darbo sąlygų, papildomų socialinių garantijų suteikimo. Kolektyvinė sutartis naudinga abiem sutarties šalims. Verta pažymėti, kad kolektyvinė sutartis yra pripažįstama norminiu teisės aktu. Tai reiškia, kad įmonėje sudaryta kolektyvinė sutartis galioja visiems toje įmonėje dirbantiems darbuotojams, taip pat ir naujai dirbti pradėjusiems darbuotojams. Darbuotojai supažindinami su kolektyvine sutartimi pasirašytinai. Iš praktikoje egzistuojančių kolektyvinių sutarčių matyti, kad darbdavys su darbuotojų kolektyvu dažniausiai susitaria dėl papildomų socialinių garantijų, kaip pavyzdžiui, ilgesnis įspėjimo terminas atleidžiant darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, papildomos išeitinės išmokos, papildomos atostogos, įvairūs metiniai priedai.
Profesinė sąjunga gali būti įvardyta kaip pirminė pagalba darbuotojui – padeda sutvarkyti visus reikiamus dokumentus, teikia teisines konsultacijas ir kita. Įmonėse, kuriose veikia profesinės sąjungos, vyksta daug mažiau darbuotojų teisių pažeidinėjimų, laikomasi kolektyvinių sutarčių nuostatų, darbuotojai jaučiasi saugūs ir ginami. Visos išvardytos aplinkybės padeda darbuotojui susikoncentruoti ne į apsauginę funkciją, bet į maksimalaus darbo rezultato gavimo funkciją. Nors visuomenės žiniasklaidos priemonės vis dar skleidžia neigiamą informaciją apie profesinių sąjungų veiklą, darbdaviai atsikratė karinės pozicijos ir siekia efektyvaus bendradarbiavimo. Praktikoje  žinoma taisyklė – gerai besijaučiantis darbuotojas teikia didžiausią pridėtinę vertę darbdaviui. Dėl to svarbu suprasti, kad darbdavio suteikiamos socialinės garantijos, geresnės darbo sąlygos, prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra naudingi ne tik darbuotojams, bet ir pačiam darbdaviui, gaunančiam iš to ekonominę naudą ir darbuotojų lojalumą. Iš profesinių sąjungų veiklos matyti, kad jos aktyviai domisi darbuotojų interesais, nuolat rengia piketus dėl pažeidinėjamų darbuotojų interesų, kreipiasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Seimą su reikalavimais, siūlymais ir pareiškimais. Profesinės sąjungos nuolat seka darbo įstatymų pakeitimus ar papildymus.
Ypač svarbi profesinės sąjungos teisė, įtvirtinta Profesinių sąjungų įstatymo 17 str. ir Darbo kodekso 33 str. – kontroliuoti, ar darbdavys laikosi ir vykdo su profesinės sąjungos atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusių darbo, ekonominių ir socialinių įstatymų, kolektyvinių sutarčių, kitų tarpusavio susitarimų. Tai nevalstybinė kontrolė, siekianti garantuoti, kad darbuotojų teisės, įtvirtintos įstatymuose būtų teisingai užtikrintos, nepažeisti imperatyvūs draudimai. Jei profesinė sąjunga mano, kad darbdavio sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises, gali reikalauti tokius sprendimus panaikinti. Reikalavimas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 10 dienų, nagrinėjime dalyvaujant profesinėms sąjungoms, pateikusioms reikalavimus. Jei darbdavys nenagrinėja pateikto reikalavimo, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.
Profesinės sąjungos turima teisė, įtvirtinta Profesinių sąjungų 19 str. – siūlyti traukti atsakomybėn pareigūnus, kurie pažeidė darbo įstatymus ar neužtikrino saugių darbo sąlygų, nevykdė kolektyvinės sutarties, kitų tarpusavio susitarimų. Profesinių sąjungų įstatymo 23 str. įtvirtinta teisė rengti susirinkimus, organizuoti mitingus, demonstracijas ir kitus masinius renginius.  Darbo kodeksas reglamentuoja profesinės sąjungos teisę skelbti streiką ir jam vadovauti. Teisė streikuoti darbuotojams suteikta kaip kolektyvinio ginčo pasekmė. Pabrėžtina, kad profesinė sąjunga yra viena iš kolektyvinio ginčo šalių, galinčių kelti savarankiškus reikalavimus darbdaviui. Vienas iš streiko pasibaigimo pagrindų – profesinės sąjungos, organizavusios streiką, pripažinimas, kad toliau tęsti streiką netikslinga. Praktikoje profesinės sąjungos vis dar susiduria su trukdžiais, neleidžiančiais tinkamai pasinaudoti teise streikuoti ( pvz., UAB „Švyturys – Utenos alus“  byla).
Darbo kodekse numatyta profesinių sąjungų atsakomybė dėl neteisėtu streiku padarytos žalos, įtvirtinanti profesinės sąjungos pareigą ją atlyginti, jei profesinė sąjungą skelbė ir vadovavo tokiam streikui.
Profesinės sąjungos renkamojo organo nariai turi tam tikras garantijas ir vadinamus saugiklius, kad galėtų visiškai realizuoti savo funkcijas, darbdavys nepajėgtų atleisti iš darbo ar paskirti drausminės nuobaudos tik dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje. Nereta situacija, kai darbdavys prieštarauja darbuotojo aktyviam veikimui profesinėje sąjungoje. Kad būtų išvengta tokių prieštaravimų, buvo pasitelktos toliau išvardijamos garantijos. Įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo darbdavys negali atleisti ar skirti drausminės nuobaudos be išankstinio tos profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo. Jei profesinės sąjungos narys, išrinktas į renkamąsias pareigas profesinių sąjungų organizacijose buvo dėl to atleistas, pasibaigus renkamųjų pareigų įgaliojimams jiems suteikiamas pirmesnis darbas, o kai jo nėra – kitas lygiavertis darbas. Darbo kodekso 183 str. numato galimybę profesinės sąjungos renkamiems darbuotojams pasinaudoti galimybe iki šešių darbo dienų per metus kvalifikacijai kelti, dalyvauti profesinės sąjungos renginiuose, atleidimo ir apmokėjimo tvarką numatant kolektyvinėje sutartyje. Užtikrinama, kad darbdavys netrukdytų darbuotojo veiklai profesinėje sąjungoje, netgi priešingai, skatintų ir remtų tokią veiklą. Nors Lietuvoje darbdavio požiūris į profesines sąjungas keičiasi labai lėtais žingsniais, tačiau kiekvienais metais daugėja darbuotojų, priklausančių profesinėms sąjungoms. Pagal Lietuvos Respublikos statistikos departamento pateiktus 2010 m. duomenis, darbuotojų, stojančių į profesines sąjungas padaugėjo beveik 3% lyginant su 2009 m. Tikimasi, kad metams bėgant vis daugiau darbuotojų nuspręs savo pažeistų teisių gynimą patikėti profesinėms sąjungoms.
Lietuvos darbo teisė paremta socialinės partnerystės pagrindu, kai svarbiausius klausimus, susijusius su darbo, ekonominėmis, socialinėmis sritimis sprendžia darbuotojų, darbdavių ir Vyriausybės pastangomis. Darbo kodekso 40 str. socialinė partnerystė apibrėžta kaip darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, numatytais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, siekiant suderinti darbo santykių subjektų interesus. Darbo kodekse įtvirtina, kad socialinės partnerystės sistemą sudaro Lietuvos Respublikos trišalė taryba ir kitos trišalės ir dvišalės tarybos. Minėtų tarybų šalimi darbuotojų pusėje yra profesinės sąjungos. Socialiniai partneriai iškilusias problemas skatinami spręsti derybų ir susitarimų būdu, ribojant valstybės kišimąsi. Profesinė sąjunga yra ypač vertinama ir skatinama reikšti savo nuomonę ir poziciją aktualiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais, kaip rodo praktika, profesinė sąjunga naudojasi minėta iniciatyva, kreipiasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su reikalavimais, siūlymais ar pareiškimais dėl svarbių darbo, socialinių ir ekonominių klausimų.
Apibendrinus matyti, kad darbuotojai, įsteigę ar įstoję į profesinę sąjungą įgyja svarbių privilegijų, užtikrinama, kad jų pažeistos teisės bus efektingai ginamos, o darbuotojų kolektyvas susivienijęs pasieks geresnių rezultatų ir darbo sąlygų nei pavienis darbuotojas.

 
Šaltinis:
http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/svarbu/profesiniu-sajungu-nauda-izvelgia-vis-daugiau-dirbanciuju-515-313390?pst=1
 
 
Ieva Jasaitytė
 
 
HOROS
www.ikrauk.lt

---